Didaktinė literatūra: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S robotas Pridedama: en:Didacticism, hi:उपदेशवाद, ja:教訓主義 |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 2:
Didaktinė literatūra skelbia socialines, politines, filosofines, religines, etines idėjas ir mokslo bei gyvenimo praktikos žinias. Egzistuoja susiformavę specifiniai žanrai, išreiškiantys didaktines tendencijas – [[pasakėčia]], [[parabolė]], [[legenda]], [[epigrama]], [[aforizmas]], didaktinė poema, auklėjimo romanas, [[moralitė]]. Didaktinė literatūra kuriama nuo literatūros egzistavimo pradžios. [[Antika|Antikos]] laikais pamokomuosius kūrinius rašė [[Hesiodas]] („Darbai ir dienos“), [[Lukrecijus]] („Apie daiktų prigimtį“), [[Vergilijus]] („Georgikos“), [[Horacijus]] („Poezijos menas“), [[Ovidijus]] („Meilės menas“), [[Ezopas]] (pasakėčios).[[ Viduramžiai]]s plito religinės tematikos žanrai – pamokslai, šventųjų gyvenimo aprašymai. [[XVIII a.]] didaktinės literatūros paskirtis atitiko [[Švietimo amžius|švietėjų]] nuostatas. [[XIX a.]], įsigalėjus [[Romantizmas|romantizmui]], didaktines idėjas reiškė tik pavieniai autoriai. [[XX a.]] didaktiškumas išliko politiškai angažuotoje literatūroje.
Ankstyviausi lietuvių kūriniai, turintys didaktinės literatūros bruožų, yra [[Jonas Bretkūnas|Jono Bretkūno]] „Postilė“ ([[1591]]), [[Mikalojus Daukša|Mikalojaus Daukšos]] „Postilė“ ([[1599]]), [[Konstantinas Sirvydas|Konstantino Sirvydo]] „Punktai sakymų“ ([[1629]]). Prie didaktinės literatūros priskirtinos [[Kristijonas Donelaitis|Kristijono Donelaičio]] pasakėčios, iš dalies poema „Metai“ ([[1818]]), [[Antanas Tatarė|Antano Tatarės]] pasakėčios (rink. „Pamokslai išminties ir teisybės“, [[1851]]), [[Motiejus Valančius|Motiejaus Valančiaus]] pasakojimai ir apsakymai („Vaikų knygelė“, „Paaugusių žmonių knygelė“, abi [[1868]]), apysaka „Palangos Juzė“ ([[1869]]), [[Antanas Baranauskas|Antano Baranausko]] poema „Dievo rykštė ir malonė“ ([[1859]]). Nuo XX a. didaktinės literatūros vaidmuo sumažėjo.
[[Kategorija:Literatūra]]
| |||