Absurdo drama: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
TXiKiBoT (aptarimas | indėlis)
S robotas Pridedama: zh:荒诞派戏剧
Άρτεμις (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 1:
'''Absurdo drama''', '''absurdo teatras''' – [[Avangardizmas|avangardistinė]] [[Dramaturgija|dramaturgijos]] ir [[Teatras|teatro]] kryptis.
'''Absurdo drama''' (dar vadinama ''antidrama'', ''absurdo teatru, antiteatru, nihilistiniu teatru'') yra avangardistinė [[dramaturgija|dramaturgijos]] ir [[teatras|teatro]] šaka, atsiradusi [[XX amžius|XX a.]] viduryje [[Europa|Europoje]] ir susilaukusi ypač didelio pasisekimo [[Prancūzija|Prancūzijoje]].
 
Atsirado [[XX a.|XX a. 6 deš. pr.]], perėmus [[Siurrealizmas|siurrealizmo]], [[Dadaizmas|dadaizmo]], [[Ekspresionizmas|ekspresionizmo]] dramos principus. Absurdo dramos pradininkais laikomi prancūzų dramaturgai [[Eženas Jonesko]] (tragikomedija „Nuplikusi dainininkė“, [[1950]]), [[Samuelis Beketas]] (tragikomedija „Belaukiant Godo“, [[1952]]). Filosofinis absurdo dramos pagrindas – [[Egzistencializmas|egzistencinė]] prancūzų rašytojo ir filosofo [[Žanas Polis Sartras|Žano Polio Sartro]] teorija ir prancūzų rašytojo [[Alberas Kamiu|Albero Kamiu]] tragiškasis [[humanizmas]], gailestis dėl žmonių susvetimėjimo. Absurdo teatro kūrėjai rėmėsi [[Viduramžiai|viduramžių]] [[Misterija|misterijos]], italų kaukių [[Komedija|komedijos]], anglų [[Nonsensas|nonsenso]] poezijos, [[Augustas Strindbergas|Augusto Strindbergo]] sąlygiškų pjesių, [[Džeimsas Džoisas|Džeimso Džoiso]] ir [[Francas Kafka|Franco Kafkos]] kūrybos tradicijomis. Egzistencialistinės idėjos atskleidžiamos absurdiškomis, dažnai paradoksaliomis situacijomis, tikrovėje neegzistuojančiais veikėjų paveikslais, alogišku, nerišliu [[Dialogas|dialogu]], beprasmiškomis replikomis. Šios priemonės lėmė absurdo spektaklių sąlygiškumą, statiškumą, juose daug dėmesio skiriama mechaniškiems judesiams, primenantiems lėlių teatro marionečių judesius, [[pantomima]]i, [[mimika]]i, gestams, kalbos intonacijai. Vyraujantis absurdo dramos žanras – [[tragikomedija]]. Kartais absurdo drama dar vadinama antidrama.
Absurdo drama perėmė [[siurrealizmas|siurrealizmo]], [[dadaizmas|dadaizmo]], [[ekspresionizmas|ekspresionizmo]] [[drama|dramų]] principus. Sąmoningai atmetami pagrindiniai dramos požymiai: nuoseklus veiksmas, konfliktas, charakteriai.
Absurdo dramos pagrindas – prancūzų rašytojo ir filosofo [[Jean-Paul Sartre|Žano Polio Sartro]] (''Jean-Paul Charles Aymard Sartre'') [[egzistencializmas|egzistencinė]] teorija ir prancūzų rašytojo [[Albert Camus|Albero Kamiu]] (''Alberas Kamiu'') tragiškasis [[humanizmas]], gailestis dėl žmonių susvetimėjimo. Egzistencialistų dramose idėjos įrodinėjamos [[logika|loginiu]] mąstymu ir racionaliais veikėjų charakteriais, o absurdo dramaturgai jas atskleidžia absurdiškomis situacijomis, nerišliu dialogu, sveikam protui prieštaraujančiais personažų paveikslais.
 
Absurdo dramaturgų dėmesys nukreiptas į žmogaus bejėgiškumą keisti nusistovėjusią tvarką, į gyvenimo beprasmybę, individo vienatvę ir žmonių nekomunikabilumą. Absurdo drama išreiškia būties absurdiškumą, asmenybės vienatvę, žmonių bendravimo problemas.
 
Dramos idėja atskleidžiama absurdiškomis, paradoksaliomis situacijomis. Spektakliai sąlygiški, statiški – veikėjai sėdi, dažnai kalbasi apie nieką ir nesusikalba. [[dialogas|Dialogai]] nerišlūs, beprasmiai, prieštaraujantys logikai. Scenoje judesiai mechaniški, primenantys [[lėlių teatras|lėlių teatro]] marionečių judesius, [[pantomima|pantomimą]], [[mimika|mimiką]], [[ženklų kalba||gestus]], kalbos [[intonacija|intonaciją]]. Į žmogų žiūrima taip pat, kaip į marionetę.
 
Būties tragizmas atskleidžiamas per [[komizmas|komizmą]]. Vyrauja [[tragikomedija|tragikomedijos]] žanras, personažų dialogams ir judesiams būdingas klouniškumas, tačiau šie elementai perteikiami tragiškai.
 
Absurdo dramos pradininkais laikomi prancūzų dramaturgai [[Eženas Jonesku]] (''Eugen Ionescu''), [[Samuel Beckett|Samuelis Beketas]] (''Samuel Beckett''). Dauguma žymiausių autorių nebuvo prancūzai, tačiau rašė prancūziškai: [[Žanas Ženė]] (''Jean Genet'') ir [[Artūras Adamovas]] (''Arthur Adamov'').
 
Ypač didelę svarbą turėjo [[Albert Camus|A. Kamiu]] kūryba, kurio absurdo [[filosofija]] išdėstyta [[esė]] „[[Sizifo mitas]]”. Jai būdinga [[dekoracija|dekoracijų]] nebuvimas, [[kaukė]]s, [[choras]]. Dramoms imami kūriniai atitikdavo [[antika|antikinius]] siužetus.
 
Absurdo teatro kūrėjai rėmėsi [[viduramžiai|viduramžių]] [[misterija|misterijomis]], italų kaukių [[komedija|komedijomis]], anglų absurdo [[poezija]].
 
[[Kategorija:Literatūros žanrai]]