Justinas Marcinkevičius: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 44:
== Kūrybos stilius ==
 
Poetui būdingas metaforinis kalbėjimas, užuominos ir nutylėjimai. Justinas Marcinkevičius į literatūrą atėjo XX a. šeštojo dešimtmečio viduryje. Jis kūrė sudėtingomis sovietinio totalitarizmo sąlygomis, gynė tautos kultūrinę savimonę, sugrąžino į lietuvių literatūrą humanistinę žmogaus idėją, tęsė neoromantikų lyrikos tradiciją, teigė estetinius literatūros vertės kriterijus. Jo poezija tarsi skyla į dvi šakas: pirmoji - artimesnė romantinei tradicijai, antroji - stovinti arčiau avangardo, modernumo.
 
Marcinkevičiaus poezijos branduolys — tautos ir jos likimo apmąstymas. Tautos tapatybė remiasi agrarine kultūra. Žemdirbių buitis, daiktai, kasdieniniai darbai įvardijami kaip šventas ritualas, jie pakyla į mito ir sakralumo plotmę. Eilėraščiuose daug gamtos jausmo – kaimo gamtos, laukų, upių ir ežerų, visa tai gaubia rūpestis ir atsakomybė. Iš gamtos įvaizdžių susiklosto beveik visa Justino Marcinkevičiaus metaforika.