Sibirinė pušis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Naujas puslapis: {{Taxobox_pradžia | color = lightgreen | name =Pinus sibirica}} {{Taxobox_paveiksliukas | image = 250px| | caption =Sibirinė pušis (''Pinus... |
(Jokio skirtumo)
|
17:35, 9 vasario 2010 versija
| Pinus sibirica | ||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Sibirinė pušis (Pinus sibirica) | ||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||
|
Sibirinė pušis (lot. Pinus sibirica), dar vadinama sibiriniu kedru (nors kedrams negimininga) - pušinių šeimai (Pinaceae) priklausanti spygliuočių medžių rūšis. Paplitusi Sibire, Uralo kalnuose, Altajuje, vietomis auga Sichote Alinyje, Mongolijoje, šiaurės Kinijoje. Sutinkama tarp Uralo kalnų ir Timano kalvagūbrio.
Aukštis iki 35-44 m, kamieno skersmuo iki 180 cm. Laja tanki, dažnai daugiaviršūnė. Žievė pilkšvai ruda, senų medžių smarkiai sueižėjusi. Spygliai 6-14 cm ilgio, susitelkę po 5. Moteriški kankorėžiai kiaušiniški, 13 cm ilgio, 5-8 cm pločio, pradžioje purpuriniai, vėliau paruduoja. Subręsta per 14-15 mėnesių. Kiekviename kankorėžyje yra po 30-150 sėklų, vadinamų kedro riešutais. Sėklos skristukų neturi ir išplatinamos gyvūnų, daugiausia riešutinių[1]. Iš vieno medžio gaunama iki 12 kg riešutų.
Sibirinė pušis gali augti iki 800-850 metų.
Mediena lengva, kvapni, naudojama pieštukų gamybai. Sėklos (kedrų riešutai) valgomos. Jose gausu fosforo, jodo, mangano, vario, cinko, kobalto ir kitų reikalingų organizmui mikroelementų. Angliavandenių sudėtis tokia: krakmolas - 5,8 %, gliukozė - 2,83 %, dekstrinas - 2,26 %. Iš riešutų gaminamas kedrų aliejus.
Šaltiniai
-
Sėklos -
Moteriški kankorėžiai -
Augimvietė Urale
