|
[[pl:Lazdynų Pelėda]]
[[ru:Лаздину Пеледа]]
Išsaugodami savo pakeitimą, jūs neatšaukiamai sutinkate, kad jūsų indėlis būtų platinamas pagal Creative Commons Attribution/Share-Alike 3.0 ir GFDL licencijas. Taip pat jūs sutinkate, kad straipsnio, kuriame jūs padarėte keitimų, istorijoje būtų nurodytas jūsų naudotojo vardas arba IP adresas.
Norint naudoti Vikipedijos turinį kituose projektuose, reikia pateikti nuorodą į Vikipedijos straipsnį ar nuolatinę jo kopiją. Turinio pakeitimams, papildymams turi būti taikoma Creative Commons Attribution-Share-Alike 3
Jonas Vileišis gimė 1872m. sausio 3 dieną.
1892 m. baigė Šiaulių gimnaziją. 1892–1894 m. studijavo Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultete, vėliau – Teisės fakultete, kurį baigė 1898 m. Dar studijuodamas Peterburge, pradėjo bendradarbiauti laikraščiuose „Varpas“, „Ūkininkas“. 1896–1898 m. Peterburgo Lietuvos socialdemokratų partijos ratelio narys.
1900 m. grįžęs į Lietuvą, vertėsi advokatūra, įsijungė į „12 apaštalų” draugijos, kuri gynė lietuvių kalbos teises, veiklą. 1902 m. Lietuvos demokratų partijos organizatorius.
1904 m. panaikinus spaudos draudimą, gavo leidimą savaitraščiui „Lietuvos ūkininkas”, 1905–1906 m. – jo redaktorius. 1907–1909 m. leido „Vilniaus žinias“, laikraštį panaikinus – „Lietuvos žinių“ leidėjas ir redaktorius.
1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo Vilniuje organizacinio komiteto narys, Lietuvos valstiečių sąjungos, 1907 m. – Lietuvos mokslo draugijos organizatorius.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kartu su grupe kairiosios pakraipos lietuvių inteligentų įkūrė Lietuvių draugiją nukentėjusiems nuo karo agronomijos ir teisės pagalbai teikti, tapo jos pirmininku; dalyvavo Lietuvių komiteto veikloje. Rūpindamasis švietimo reikalais Alantos valsčiuje įsteigė 6 mokyklas. Būdamas Mokslo draugijos narys organizavo vadovėlių leidybą. Mokytojams platino antivokiškus atsiliepimus ir už tai buvo suimtas, 6 mėn. kalintas Lukiškėse, vėliau ištremtas į Vokietiją prievartos darbams. Berlyne pabėgo, slapstėsi pas pažįstamus, kol, baigiantis karui, gavo atleidimą iš koncentracijos stovyklos ir teisę grįžti į Vilnių.
1917–1920 m. Lietuvos Tarybos narys, vienintelis balsavo prieš 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos nepriklausomybės deklaravimą, kuriuo buvo pasižadama nustatyti Lietuvos priklausomybę Vokietijai. J. Vileišis buvo vienas iš keturių Lietuvos Tarybos narių, išstojusių iš jos 1918 m. sausio 26 d. ir protestavusių prieš Lietuvos Tarybos įsipareigojimus Vokietijai uzurpuojant Steigiamojo Seimo teisę nustatyti Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis. Visi 20 Lietuvos Tarybos narių 1918 m. vasario 16 d. balsavo už grįžusių narių – J. Vileišio, Mykolo Biržiškos, Stepono Kairio ir Stanislovo Narutavičiaus – siūlomą Lietuvos Nepriklausomybės Aktą be Lietuvos įsipareigojimų Vokietijai. Kartu su kun. Justinu Staugaičiu ir dr. Jurgiu Šauliu buvo deleguotas į Vokietiją siekti, kad būtų pripažinta Lietuvos nepriklausomybė
1917–1922 m. – Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos, 1922–1929 m. – Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos narys, 1929 m. atsisakė CK pirmininko pareigų ir iš partijos išstojo.
Nors J. Vileišis buvo pakviestas dirbti pirmojoje Vyriausybėje, tačiau dalyvauti sudarant Ministrų kabinetą atsisakė. 1918 m. gruodžio 18 d. tapo antrosios, Laikinosios Lietuvos Vyriausybės, vadovaujamos Mykolo Sleževičiaus, vidaus reikalų ministru. Eidamas šias pareigas, suorganizavo savivaldybių veiklą, rūpinosi, kad kiekvienoje apskrityje dirbtų po gydytoją, paskelbė Kooperacijos bendrovių ir sąjungų įstatymą, parengė šaukimo į kariuomenę taisykles. Per du su puse mėnesio savo žinybai nustatė pagrindines funkcionavimo gaires. Antroji Vyriausybė išsilaikė iki 1919 m. kovo 12 d.
Ketvirtajame M. Sleževičiaus Ministrų kabinete ėjo finansų ministro pareigas. Ieškodamas užsienio paramos besikuriančiai Lietuvos valstybei, parengė valiutos reformą, bet, atsistatydinus Vyriausybei ji taip ir nebuvo įgyvendinta. Ketvirtajai Vyriausybei taip pat pavyko suformuoti dešimties tūkstančių karių kariuomenę, apsiginti nuo Raudonosios armijos, perimti iš vokiečių krašto administravimą, sudaryti funkcionuojantį valstybės aparatą.
1919 m. tapo Lietuvos valstybės atstovu JAV. Svarbiausias jo tikslas buvo gauti Lietuvos pripažinimą de jure, užmegzti nuolatinius finansinius ir prekybinius ryšius bei rinkti aukas Amerikos lietuvių bendruomenėse.
Nors visų užduočių įvykdyti ir nepasisekė, tačiau sėkmingai buvo sprendžiamos finansinės ir organizacinės problemos – surinko per 1,8 mln. dolerių aukų, suvienijo susiskaldžiusius į partijas lietuvius. 1922 m. J. Vileišis išrinktas į I Seimą, o 1923 m. birželio 19 d. II Seime su Aleksandru Stulginskiu pretendavo į Respublikos Prezidento postą.
Respublikos prezidento aktu nuo 1933 m. vasario 1 d. paskirtas Valstybės Tarybos nariu. Ši institucija buvo įsteigta 1928 m. kaip patariamasis organas prie Prezidento įstatymų sumanymams rengti bei veikiantiems įstatymams tvarkyti. J. Vileišiui buvo pavesta rengti Lietuvos civilinio kodekso projektą. Šio darbo ėmėsi su jam būdingu entuziazmu ir kruopštumu. Mokėdamas svetimų kalbų jis naudojosi gausia kitų kraštų literatūra, todėl darbas buvo produktyvus. 1933–1940 m., be burmistro pareigų dar dirbo Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoju.
J. Vileišio darbai ir nuopelnai valstybei buvo įvertinti Vytauto Didžiojo II laipsnio ordinu, kuriuo jis apdovanotas 1934 m. rugsėjo 8 d. Lietuvos teisininkų draugija 1940 m. sausio 27 d. išrinko J. Vileišį savo garbės nariu.
1940 m. įvykiai sukrėtė visus, o ypač J. Vileišį. Nepriklausoma Lietuvos valstybė jo akyse buvo okupuota ir aneksuota. Skaudžių išgyvenimų sukėlė artimųjų trėmimas į Sibirą. Iš didelės Vileišių giminės buvo deportuota apie dvidešimt žmonių, du iš jų mirė, į Lietuvą nebegrįžo. Šie sukrėtimai labai paveikė J. Vileišio sveikatą.
J. Vileišis mirė 1942 m Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse, Vileišių šeimos koplyčioje.
| 