Jurgis Podiebradietis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Toliau gilėjanti priešprieša tarp karaliaus ir popiežiaus paskatino nepatenkintą dalį katalikiškų valdininkų bei miestus priešintis karaliui. Jau nuo [[1463]] m. karą karaliui paskelbė [[Vroclavas]]. Popiežius [[Pijus II]] [[1464]] m. vasarą iškvietė karalių Jiržį į bažnytinį teismą kaip eretiką. Atvykimo terminas: (tais laikais įprastas) nevėliau kaip iki 180 parų (apsisprendė tai padaryti dar iki [[Kryžiaus žygiai|kryžiaus žygio]] prieš Turkus! - šiam reikalui teikė pirmenybę). Deja, mažiau negu du mėnesius po iškvietimo popiežius mirė. Sekantis popiežius [[Paulius II]] tą iškvietimą [[1465]] [[rugpjūčio 2]] d. pakartojo. Kadangi popiežius iki 180 parų nerado jėgos, kuri Jiržį tada galėtų nubausti (niekas iš Jiržio kaimynų tada ar tai nenorėjo, ar tam neturėjo pakankamai stiprios bei tinkamos kariuomenės), terminą pratęsė. [[Roma]] bent jau stiprino spaudimą menkindama Jiržio poziciją karalystės viduje. 1465 m. gruodį popiežius visiems karalystės pavaldiniams anuliavo ištikimybės karaliui priesaikas bei įsipareigojimus. [[1466]] gruodžio 23 d. popiežius Jiržį prakeikė kaip nepataisomą eretiką, nesilaikantį priesaikos bei bestiją žmogaus pavidale... ir paskelbė jį, kaip netekusį sosto bei paskelbė prieš jį [[Kryžiaus žygiai|kryžiaus karą]]. Popiežiaus paakinami, 1465 [[lapkričio 28]] d. grupė (16 asmenų) maištautojų (visi buvo bajorai - katalikai, jiems vadovavo buvęs Jiržio švogeris [[Zdenekas Šternberkietis]]) Žaliojoje kalvoje ({{cs|Zelená hora}}) įsteigė [[Zelenos horos susivienijimas|Zelenos horos susivienijimą]] ({{cs|Jednota zelenohorská}}). Šis susivienijimas per trumpą laiką rado bendraminčių [[Vroclavas|Vroclave]], kaikuriuose Moravijos katališkose suvokietintuose miestuose: [[Pilzenas|Pilzene]], [[Brno|Brne]], [[Jihlava|Jihlavoje]], [[Znojmo|Znojme]] ir pradėjo prieš karalių kariauti. Tą progą, kad prieš Jiržį buvo organizuojamas kryžiaus karas, pasinaudojo ambicingas Vengrijos karalius [[Karalius Matijašas Hyunady-Korvynas|Matijašas Korvynas]], buvęs Jiržio [[Karalienė Kotryna (Kunhuta) Podiebradietė|žentas]], tapęs jo vadu. Jo ataka, pradėta [[1468]] m. kovo mėn. įsiveržimu į Moraviją, iš pradžių ilgai buvo sėkminga. Korvynas palaipsniui naikino Jiržio pozicijas. Gegužės mėn. jau vyko kovos pietvakarų Moravijoje, [[gegužės 14]] d. buvo paimtas ir sunaikintas [[Tršebyčas]] ({{cs|Třebíč}}), toliau apsupta pilis [[Špilberkas]] [[Brno|Brne]], vienuolynas [[Vienuolynas Hradisko (Olomoucas)|Hradisko]] ({{cs|Klášter Hradisko}}). Čekų kariuomenės žygis prieš Korvyną baigėsi katastrofa [[Mūšis prie Zvolės (1468)|prie Zvolės]] ({{cs|Bitva u Zvole}}) (kariuomenė, vadovaujama [[Jonas Kostka iš Postupicų|Jono Kostkos iš Postupicų]] buvo visiškai sunaikinta ir pats Jonas Kostka mirtinai sužeistas). Neatlaikę apsupties, pasidavė ir vienuolyno Hradisko įgula ir po pusės metų ([[1469]] m. vasarį) Špilberkas. 1469 vasarį Korvynas su galinga kariuomene pradėdamas [[Kutna Hora|Kutnos Horos]] puolimą, nelauktai patyrė nesėkmę prie [[Vilemovas|Vilemovo]] [[Vysočinos kraštas|Rytų Čekijoje]], kai pateko į spastus su visa kariuomene. Suimtas Korvynas buvo priverstas akis į akį susitikti su karaliumi Jiržiu gelbėjosi prisiekinėdamas, jog baigs karą ir pažadėdamas Jiržiui pagalbą derybose su popiežiumi. Jiržis lengvabūdiškai juo patikėjo ir liepė Korvyną su visa kariuomene paleisti. Bet Korvynas savo pažadus tuoj "pamiršo" ir toliau karaliu puldinėjo bei [[Olomoucas|Olomouce]] suorganizavo savo karūnavimą Čekijos karaliumi [[1469]] [[gegužės 3]] d. Bet birželį Bohemijos seimas šį karūnavimą atmetė (Jiržis sarkastiškai atsiliepė, jog ir pats sugebėtų Prahoje suorganizuoti dar keturių karūnavimą ir tuomet Bohemijoj būtų buvę iš viso net šeši karaliai) ir priėmė Jiržio pasiūlymą (supratęs, jog vargu ar to meto aplinkybėmis pavyktų išsaugoti karūną Podiebradiečių dinastijai, su sunkia širdimi galutinai palaidojo ilgai puoselėtą vilti perleisti karūna po savo mirties savo sūnui), kad Čekijos karūna po jo mirties atitektų [[Vladislovas Jogailaitis (Čekijos karalius)|Vladislovui Jogailaičiui]] ([[Kazimieras Jogailaitis|Kazimiero]] sūnui). Seimas dar pasiūlė, kad [[Vladislovas Jogailaitis (Čekijos karalius)|Vladislovas]] galėtų vesti Jiržio dukrą [[Liudmila Podiebradietė|Liudmilą Podiebradietę]] (bet šios vestuvės neįvyko). Naujas karų turas prasidėjo 1469 m. liepą. Jiržio pyktis jam suteikė jėgų ir per trumpą laiką pasiekė persvarą. Išskyrus tik vieno karštakošio [[Viktorinas Podiebradietis|Viktorino Podiebradiečio]] epizodo - jo "dėka" nepasisekė: mūšio prie Veselio prie Moravos metu Viktorinas buvo apsuptas ir paimtas į nelaisvę bei laukta Lenkų pagalba neatėjo: [[Kazimieras Jogailaitis|Kazimieras]] nors ir priimdamas sosto pasiūlymą, pasiliko prie delsiančios-situacijos stebėjimo politikos. Bet visumoje ir be Lenkų Čekai turėjo persvarą. Jindržichas Podiebradietis sėkmingai žygiavo į [[Lužica|Lužicą]], [[Silezija|Sileziją]], kovėsi su Vengrais Moravijoje, pasiekė [[Slovakija|Slovakiją]] ir nusiaubė [[Vahas|Vaho]] apylinkes. [[Zelenos horos susivienijimas]] patyrė vieną nesėkmę po kitos. Korvyno kariauna buvo kelis kartus nugalėta. Korvynas turėjo bėdų ir namuose: [[Turkai]] dukart puolė. Vengrijos bajorai jį kaltino, jog avantiūristiškai blogina situaciją karais keliose vietose. [[1470]] m. Jiržis perėjo į puolimą: planavo užpulti Vengriją. Jo kariuomenė Vengriją keliskart puolė. Kai Jiržis 1470 m. rugpjūtį puolė Sileziją, tai sužinojęs Korvynas nusprendė surengti diverziją: jo greiti raiteliai puolė [[Kolinas|Kolyną]]. Jiržiui reikėjo skubiai grįžti gintis, bet negalėjo dėl [[Oderis|Odros]] bei [[Morava (upė)|Moravos]] potvynių. Kritiškoje situacijoje gelbėjo pati karalienė [[Johana Rožmitalietė|Johana]]. Jos kariuomenė Korvyno kariauną sustabdė o kaimiečiai surengė spastus už nugaros. Čekų neapykantą Vengrams augo dieną iš dienos. Moravija per karus su Vengrais nukentėjo labiau nei per Husitų karus. Neapykantą audrino ir žudymai "vengrišku būdu": smeigimai ant baslio, patekusių į Vengrų spastus 585 karių galvų panaudojimas kaip [[Katapulta|katapultų (svaidyklių)]] užtaisai ir panašiai. Jiržis ruošėsi lemiamai kovai o Korvynas stengėsi lemiamo mūšio išvengti, nes bijojo, kad neabejotinai pralaimėtų. Pergalė buvo ramka pasiekiama, bet jai sutrukddė Jiržio greitai progresuojanti liga ir nelauktai mirtis. Smarkus tinimas prasidėjo 1471 m. sausį, kilo nuo kojų ir apėmė visą kūną. Per užgavėnes vyko sūnaus [[Hinekas Podiebradietis|Hineko]] ir [[Kotryna Saksonietė|Kotrynos Saksonietės]] ({{cs|Kateřina Saská}}) vestuvės (jau pats faktas, jog [[Vilhelmas III (Saksonija)|Vilhelmas III]] nepabūgo ištekinti dukrą į "eretišką" Čekiją rodo, kad reikalai pakrypo į gerąją pusę) ir karalius spinduliavo optimismu nepaisant to, kad visai nebegalėjo judėti. Liga progresavo vis sparčiau. Jiržis elgėsi, lig jos nebūtų. Taip ir mirė, iki paskutinės minutės dirbdamas, tvarkydamas valstybės reikalus, [[1471]] m. [[kovo 22]] d. Palaidotas [[Praha|Prahoje]], [[Švento Vito katadra|Šv. Vito katedroje]].<br />