Vilkaviškio vyskupija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Kvitas (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
S →‎Vyskupijos istorija: pataisiau datą - panašu, kad buvo klaida
Eilutė 24:
[[1940]] m. raudonarmiečiai užėmė kunigų seminariją ir nutraukė jos veiklą. Vokietijos okupacijos metais seminarija atsikūrė, nors grąžintas tik vienas rūmų aukštas, [[1944]] m. bolševikų vėl uždaryta.
 
[[19441941]] m. [[birželio 22]] d. besitraukiantys raudonarmiečiai išsivedė iš Lankeliškių klebonijos į Budavonės mišką ir ten nukankino šiuos kunigus: Vaclovą Balsį, Justiną Dabrilą ir Joną Petriką. [[Nacių okupacija Lietuvoje|Vokietijos okupacijos]] metais jų nužudymo vietoje pastatytas paminklas, kuris pokario metais susprogdintas; atstatytas [[1989]] m.
 
[[1941]] m. [[birželio 15]] d. į [[Sibiras|Sibirą]] ištremtas kunigas Vladas Mažonas (ten mirė [[1945]] m.). Be to, karo metu žuvo kunigai Mykolas Katilius ir Pranas Riauba.
Eilutė 32:
[[1949]] m. suimtas vyskupijos valdytojas kanauninkas Vincentas Vizgirda.
 
ValdžiaSovietų valdžia '''Vilkaviškio vyskupiją''' sujungė su [[Kauno arkivyskupija]] ir įpareigojo abi vyskupijas administruoti Kauno vyskupams ar arkivyskupijos valdytojams. Pokario metais kalinta daugiau kaip 60 '''Vilkaviškio vyskupijos''' kunigų, 9 jų negrįžo iš bausmės atlikimo vietų.
 
[[1989]] m. '''Vilkaviškio vyskupija''' vėl tapo savarankiška, vyskupu paskirtas [[Juozas Žemaitis]]. [[1992]] m. pabaigoje vyskupijoje buvo 101 bažnyčia, 20 iš jų neturėjo kunigų ir buvo aptarnaujamos atvykstančių ganytojų.