Rusijos imperijos istorija: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
S Atmestas 193.219.141.188 pakeitimas, grąžinta paskutinė versija (84.240.48.186 keitimas) |
||
Eilutė 2:
'''[[Rusijos imperija|Rusijos imperijos]] istorija''' apima laikotarpį, kada pasibaigus [[Šiaurės karas|Šiaurės karui]] ir pasirašius [[Ništato taika|Ništato taikos]] sutartį, Rusija buvo iškilmingai paskelbta imperija iki [[1917]] m. revoliucijos, kada į valdžią atėjo [[bolševikai]].
== Petro I valdymo laikotarpis (
[[Vaizdas:Peter der-Grosse 1838.jpg|thumb|160px|Petras I – pirmasis Rusijos imperatorius]]
Petras I įsitvirtino soste negailestingai kovodamas su savo priešininkais. Ne tik pirmieji jo valdymo žingsniai, bet ir visas viešpatavimo laikotarpis buvo aplaistytas Rusijos žmonių krauju. Kita vertus, Petras I pradėjo naują Rusijos istorijos epochą. Ją galima vadinti pirmąja Rusijos pertvarka, kurią įgyvendinant buvo bandoma remtis Vakarų patirtimi.
Petras I nekeitė ankstesnės užsienio politikos, jis tik energingai ėmėsi ją įgyvendinti. Jis bandė įveikti Rusijos [[ekonomika|ekonomikos]] ir [[kultūra|kultūros]] atsilikimą, jos uždarumą, tad stengėsi plėtoti politinius, prekybinius, kultūrinius ryšius su [[Europa|Europos]] kraštais. Tam reikėjo patogaus ir saugaus išėjimo į jūrą. Rusija galėjo jį įgyti tik nukariavusi kitus kraštus ir tautas. Petras I manė būsiant tikslinga Rusijai įsitvirtinti Juodosios jūros šiauriniuose pakraščiuose ir ten esančiuose uostuose. Po
== 1725
[[1725]] m. [[Petras I]] mirė, nepaskyręs sosto įpėdinio. Po ji mirties iki [[1801]] m. Rusijoje įvyko bene 7 rūmų perversmai. Rusiją valdė moterys, kūdikiai ar šiaip į valdovus nelabai tinkantys žmonės. Rusijos carai pamažu tolo nuo Romanovų kamieno, kol pagaliau liko tik dinastijos pavardė. Rūmų perversmai atspindėjo bajorijos ir senosios diduomenės tarpusavio kovą dėl vienokios ar kitokios baudžiavinės Rusijos raidos. Rusijoje bandė įsigalėti Kuršo vokiečiai. Tai ir paskatino rusus vienytis, nes Rusijoje užsieniečių niekuomet nemėgta ir jais nepasitikėta. Keičiantis šalies vadovams, keisdavosi ir vyriausybės socialinė politika. vos per 30 metų bajorija įgyjo daugybę teisių ir privilegijų. Bajorų baudžiauninkai buvo atleisti nuo priesaikos carui (už juos prisiekdavo jų ponas), bajorai gavo teisę rinkti iš savo baudžiauninkų valstybinius mokesčius, savo nuožiūra tremti nepaklusnius į Sibirą, buvo sutrumpintas bajorų valstybinės ar karo tarnybos laikas. Pagaliau buvo paskelbtos bajorijos laisvės. Po daugelio rūmų perversmų visi Rusijos žemvaldžiai susiliejo į vieną bajorų luomą.
Eilutė 14:
<gallery>
Image:0459.jpg|<center>'''[[Jekaterina I]]'''<br />[[1725]]
Image:Molchanov.jpg|<center>'''[[Petras II]]'''<br />[[1728]]
Image:Annaioannovnarussia1693-2.jpg|<center>'''[[Ana Ivanovna]]'''<br />[[1730]]
Image:Ivan6russia1740.jpg|<center>'''[[Ivanas VI]]'''<br />[[1740]]
Image:Elizabeth empress.jpg|<center>'''[[Jelizabeta|Elžbieta Petrovna]]'''<br />[[1741]]
Image:Antropov PeterIII.jpg|<center>'''[[Petras III]]'''<br />[[1762]] m. (6 mėn.)
</gallery>
== Jekaterinos II valdymo laikotarpis (
[[Vaizdas:Cath2russia.jpg|thumb|160px|[[Jekaterina II]]]]
Rusijos imperatorių virtinėje išsiskiria [[Jekaterina II]], nuosekli Petro I vidaus ir užsienio politikos tęsėja. Jekaterina II buvo gana išsilavinusi, protinga ir energinga moteris. Įžengdama į sostą ji pareiškė saugosianti vienvaldystę ir „nepaliestą imperiją“. Siekdama populiarumo, Jekaterina II dėjosi rusiškų papročių ir stačiatikybės gerbėja, o užsienyje rodėsi kaip
Jekaterina II pertvarkė senatą. Bajorų interesus reiškiantis senatas buvo suskaidytas ir prarado politinę reikšmę. Iš įvairių luomų atstovų buvo sudaryta komisija naujam Teisynui perengti, nes 1649 m. Teisynas paseno. Tačiau ji greitai buvo paliesta ir teisyno neparengė.
Jekaterina II atkakliai plėtė imperijos teritoriją,
Jekaterinos II valdymo metu (1773
=== Pirmasis Rusijos–Turkijos karas ===
[[Vaizdas:Torelli2.jpg|thumb|280px|Rusijos–Turkijos karo epizodas. Stefano Torelli paveikslas]]
Įsitvirtinusi prie Baltijos, Rusija ėmė veržtis prie Juodosios jūros. [[1768]]
Rusijai neužteko išėjimo į Juodąją jūrą. Sutvarkiusi su įvestos kariuomenės pagalba Kryme kilusią sumaištį, ji privertė Krymo chaną atsisakyti sosto. [[1783]] m. Krymas buvo oficialiai prijungtas prie Rusijos.
=== Antrasis Rusijos–Turkijos karas ===
Po Krymo prijungimo labai pablogėjo Rusijos santykiai su Turkija. Ši griežtai reikalavo, kad Rusija grąžintų Krymą ir nesikištų į Kaukazo reikalus. Dėl to kilo antrasis Rusijos–Turkijos karas ([[1787]]
== Pavelo I trumpalaikis valdymas (
Mirus Jekaterinai II, penkerių metų laikotarpį ([[1796]]
== Aleksandro I laikotarpis (
[[Vaizdas:Aldawe.jpg|thumb|160px|Aleksandras I]]
Tapęs caru, [[Aleksandras I (Rusija)|Aleksandras I]] iškilmingai pažadėjo valdysiąs pagal „senelės Jekaterinos Didžiosios įstatymus ir širdį“, t. y. atsiribosiąs nuo nenuoseklios ir bajorijai netinkamos tėvo politikos. Kol įsitvirtino soste, Aleksandras I dažnai tardavosi su savo „jaunaisiais bičiuliais“, kurių būrelis buvo vadinamas „Neviešu komitetu“.
Eilutė 50:
[[1802]] m. buvo įgyvendinta seniai pribrendusi centrinių vykdomosios valdžios institucijų reforma. Vietoje atgyvenusios Petro I laikų kolegijų sistemos buvo įsteigtos ministerijos, kurioms vadovavo pačiam carui atsakingi ministrai. Liberalios kalbos vyriausybės sluoksniuose baigėsi. Vyriausybė, bandydama bent kiek pakelti valdininkų kvalifikaciją, išleido įsaką, pagal kurį norint gauti aštuntos klasės ir didesnį rangą reikėjo turėti universiteto diplomą arba laikyti kvalifikacinius egzaminus iš gimnazijos kurso.
Naują Aleksandro I politikos kurą atspindėjo [[
=== Užsienio politika ===
[[XIX amžius|XIX a.]] pradžioje Rusija buvo įsivėlusi į keletą karų. ji kariavo su
[[Vaizdas:Russparis.jpg|thumb|280px|Rusijos armija, įžengianti į Paryžių (1814 m.)]]
Tačiau svarbiausias XIX a. pradžios Rusijos istorijos įvykis buvo [[1812]] m. karas su Prancūzija. Jis subrandino rusų patriotizmą, ypač tarp bajorijos, kuriai ligtol beveik netekdavo net rusiškai kalbėti, nes pagal to meto madą ne tik viešumoje, bet ir namie buvo kalbama tik prancūziškai.
XIX a. pradžioje ne kartą keitėsi Rusijos vakarinės sienos. Po paskutinio karo su Švedija ([[1808]]
== Nikolajaus I laikotarpis (
[[Vaizdas:Nicholas1.jpg|thumb|180px|Nikolajus I]]
[[Nikolajus I|Nikolajaus I]] laikais buvo dar labiau entralizuotas ir subiurokratintas valdymo aparatas, bet karinės gyvenvietės – panaikintos. Caro rūmuose vėl pasirodė daug Pabaltijo gubernijų bajorų vokiečių. Buvo pertvarkyta politinė policija, jai vadovauti įsteigtas jo imperatoriškosios didenybės nuosavos kanceliarijos Trečias skyrius, suformuotas žandarų korpusas. Teisės srityje vyko sisteminimo darbai (''1832 m. [[Rusijos imperijos įstatymų sąvadas]]'').
=== Užsienio politika ===
Nikolajaus I valdymo pradžioje vėl atsinaujino karai su Iranu ([[1826]]
== Aleksandro II laikotarpis (
[[Vaizdas:Alex2.jpg|thumb|180px|Aleksandras II – imperatorius, panaikinęs baudžiavą Rusijoje]]
[[1855]] m. Rusijoje caru tapo [[Aleksandras II (Rusija)|Aleksandras II]]. Rusijos kaimas buvo nualintas. Betrūko tik kibirkštėlės, kad kiltų naujas valstiečių karas. Ilgai užsibuvusi baudžiava stabdė krašto pažangą. Naujasis caras turėjo viešai Maskvos bajorijos atstovams pareikšti, kad teksią naikinti baudžiavą. [[1857]] m. pradžioje buvo įsteigtas Slaptasis komitetas baudžiavos panaikinimo projektams rengti ir svarstyti. Bet valdžia norėjo parodyti, kad baudžiavos panaikinimas yra savanoriška bajorijos auka ir tai daroma jos iniciatyva.
{{plačiau|Baudžiavos panaikinimo reforma}}
Eilutė 80:
Bene nuosekliausia buvo 1864 m. teismų reforma. Nauji teismų nuostatai skelbė, kad panaikinami senieji feodaliniai luominiai teismai ir kuriami bendri visų luomų žmonių teismai.
* '''Švietimo reforma'''
Svarbi buvo švietimo reforma, pašalinusi iki tol buvusius luominius apribojimus siekiantiesiems mokslo. 1863 m. valdžia paskelbė naujus Universitetų nuostatus. Nuo tol bet kurio luomo atstovai be apribojimų galėjo stoti į universitetą arba į betkurią aukštąją technikos mokyklą. Tačiau moterys į šiąs aukštąsias mokyklas nebuvo priimamos.
* '''Karinė reforma'''
Buvo įvykdyta ir karinė reforma. Karybos pertvarkymai prasidėjo 1862 m. ir truko iki 1874 m., kol buvo įvesta visuotinė karinė prievolė vietoje iki tol buvusio prievartinio rekrutų rinkimo į kariuomenę. Nuo tol Rusijos kariuomenėje tarnavo visų luomų žmonės. Karininkais galėjo būti ne tik bajorai, bet ir kitų luomų atstovai, baigę gimnaziją.
Eilutė 86:
Karinė reforma sustiprino Rusijos kariuomenę, sudarė sąlygas turėti apmokytą rezervą.
== Nikolajaus II laikotarpis (
Įvairių tautų socialistai taip pat formavo savo partijas. Rusijos lenkai, kurie kentėjo nuo nemažos administracinės ir edukacinės [[rusifikacija|rusifikacijos]], [[1892]] [[Paryžius|Paryžiuje]] įkūrė nacionalistinė ''Lenkų socialistų partiją''. Partijos įkūrėjai tikėjosi, kad tai padės suvienyti Leniją, kurios teritorijos buvo padalintos tarp [[Austrija-Vengrija|Austrijos-Vengrijos]], [[Vokietija|Vokietijos]] ir [[Rusija|Rusijos]]. [[1897]] žydų darbininkai Rusijoje sukūrė ''[[Bundas|Bendrąją žydų profsajungą]]'', kuri netrukus išpopuliarėjo vakarinėje [[Ukraina|Ukrainoje]], [[Baltarusija|Baltarusijoje]],
[[Vladimiras Uljanovas]] (Leninas) buvo vienas talentingiausių socialistų revoliucionierių. Dešimtąjame dešimtmetyje jis sugebėjo įtikinti jaunus radikalus [[marksizmas|marksizmo]] įdėjomis, taip juos atitraukdamas nuo [[populizmas|populizmo]]. [[1895]]-[[1899]] ištremtas į Sibirą, jis buvo vienas iš pagrindinių [[Rusijos socialdemokratų darbininkų partija|Rusijos socialdemokratinio darbo partijos]] taktikų. [[1900]] gruodžio mėn. jis įsteigė ''[[Iskra|Iskros]]'' laikraštį. Savo knygoje ''Ką daryti?'', Leninas išplėtojo teoriją, kad užsienyje leidžiamas laikraštis gali padėti sukurti centralizuotą revoliucionierių partiją ir taip padėti įvykdyti autokratinės vyriausybės perversmą. Šiam tikslui jis Rusijoje suorganizavo griežtą ir disciplinuotą partiją. Antrąjame partijos kongrese [[1903]] jis privertė [[Bundas|Bendrąją žydų profsajungą]] pasitraukti ir sukėlė skilimą tarp partijos narių, kurių mažumą (tuomet) atstovavo [[bolševikai]], o daugumą - [[menševikai]]. Menševikai tuomet labiau tikėjo darbininkų spontaniškumu nei griežta organizacine taktika. Lenino darbininkų ir valstiečių sąjungos idėja iš tiesų buvo artimesnė [[Piotras Tkačiovas|Piotro Tkačiovo]] ideologijai neigu marksizmui ar [[Engelsas|Engelso]] teorijoms. Jauni bolševikai, tokie kaip [[Stalinas]] ir [[Bucharinas]] žiūrėjo į Leniną kaip į partijos lyderį.
|