Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Lot-bot-as (aptarimas | indėlis)
S Kai kurių rašybos, skyrybos, wiki ar kitų klaidų taisymas
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 49:
[[Vaizdas:Lithuania in the 17th century.png|thumb|275px|LDK administracinis suskirstymas XVII a.]]
 
'''Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė''', XII/XIII-XVIII a. gyvavusi feodalinė Lietuvos valstybė. Sostinė (bent jau nuo [[Gediminas|Gedimino]] laikų) – [[Vilnius]]. Valstybės pavadinimas ''Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė'' galutinai nusistovėjo apie XIII a. vidurį. Susidarė [[Lietuvos kunigaikštystė|Lietuvos kunigaikštystės]]s pagrindu, greičiausiai prie jos prisijungus kelioms kitoms baltų gentinėms žemėms (kunigaikštystėms). Nuo XII a. pab. ar bent nuo XIII a. vid. apėmė beveik visą dab. Lietuvą ir dalį dab. [[Baltarusija|Baltarusijos]], nuo XIV a. vid. – beveik visą dab. Lietuvą ir visą dab. Baltarusiją, nuo XIV a. II pusės iki [[xVIXVI amžiaus 7-as dešimtmetis|1569]] m. – dar ir didžiąją dab. [[Ukraina|Ukrainos]] dalį.
 
[[xIVXIV amžiaus 9-as dešimtmetis|1386]]-[[xVIXVI amžiaus 7-as dešimtmetis|1569]] m. LDK ir [[Lenkija|Lenkiją]] valdė (išskyrus kelias pertraukas) vienas valdovas (žr. [[Krėvos sutartis]]), o nuo 1569 m. (žr. [[Liublino unija]]) LDK kartu su Lenkija sudarė konfederacinę [[Abiejų Tautų Respublika|Abiejų Tautų Respubliką]]. [[1795]] m., po [[wikt:ATR|ATR]] III padalinimo, LDK nustojo egzistavusi (didžioji jos dalis tada atiteko [[Rusijos imperija]]i).
 
[[1790 m. ATR gyventojų surašymas|1790 m. surašymo]] duomenimis, LDK buvo 87,3 tūkst. km² ploto, joje gyveno 1,33 mln. gyventojų, buvo 300 miestų ir miestelių.
Eilutė 62:
Į rytus LDK plėtesi nuo pat jos susikūrimo, tam palankias sąlygas sudarė tai, kad į rytus nuo Lietuvos buvo etniškai mišrus kraštas (baigiantys slavėti [[baltai]]). Be to, buvusi [[Kijevo Rusia|Kijevo Rusios]] teritorija buvo nusilpninta mongolų ir susiskaldžiusi. Prie Lietuvos buvo prijungta visa dabartinės centrinės ir rytų Baltarusijos teritorija, dabartinė Ukraina ir Vakarų Rusija. Rytų slavų kunigaikštysčių politinė struktūra daugeliu atvejų buvo išlaikyta, ypač pietuose, kur buvo įkurtos vasalinės kunigaikštystės Algirdo sūnums. Algirdo ir [[Vytautas|Vytauto]] valdymo laikais Lietuva pasiekė didžiausią teritorinę plėtrą – pietuose jos sienos siekė net [[Juodoji jūra|Juodąją jūrą]], [[Abiejų Tautų Respublika|Lietuvos-Lenkijos valstybė]] reiškė pretenzijas į visas buvusios [[Kijevo Rusia|Kijevo Rusios]] žemes ir dėl Rusios vienijimo vaidmens [[XV amžius|XV]]–[[XVI amžius|XVI]] a. konkuravo su [[Maskva]].
 
Algirdo sūnus [[Jogaila]] 1386 m. apsikrikštijo ir tapo Lenkijos karaliumi. Dar iki krikšto [[XIV amžiaus 9-as dešimtmetis|1385]] m. buvo pasirašyta [[Krėvos sutartis]], kuri padėjo pagrindus Lietuvos-Lenkijos unijai. [[xIVXIV amžiaus 9-as dešimtmetis#1387|1387]] m. Jogaila krikštijo lietuvius Vilniuje. Būtent šie metai laikomi oficialia Lietuvos krikšto data, nes [[Mindaugas|Mindaugui]] tikrai ar tariamai atsimetus nuo krikšto Lietuva vėl buvo laikyta [[pagonys|pagoniška]] šalimi.
 
Nors krikštas gerokai sustiprino Lietuvos tarptautinę padėtį, bet iki pat [[Žalgirio mūšis|Žalgirio mūšio]] ([[xV amžiaus 1-as dešimtmetis|1410]] m. [[liepos 15]] d.) Lietuvos valstybingumui visąlaik grėsė [[Vokiečių ordinas|Teutonų]] ir [[Livonijos ordinas|Livonijos]] ordinų pretenzijos. XV a. nugalėjus Vokiečių ordiną Lietuvos ir Lenkijos unija galėjo ir nutrūkti, nes dingo bendras interesas, tačiau iškilo Maskvos valstybės grėsmė irprasidėjo nuolatiniai karai su ja.
 
Po [[Žygimantas Kęstutaitis|Žygimanto]] nužudymo ([[1440 m.]]) Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais tapdavo Lenkijos karalių [[Jogailaičiai|Jogailaičių]] dinastijos atstovai, – taip iki pat 1569 m. išlaikant Lietuvos ir Lenkijos valstybių [[Personalinė unija|personalinę uniją]]. 1499 m. [[Lenkijos Senatas]] ir Lietuvos Kunigaikščio Taryba sutarė, kad be viena kitos žinios nerinks sau valdovo.
=== Liublino unija ===
Po XVI a. pradžios karų su Maskva, 1512 m. jai atiteko [[Smolenskas]] ir kitos rytų žemės, Lietuva buvo susilpninta. Tuo tarpu Lenkijos padėtis gerėjo, į jos priklausomybę pateko Prūsijos kunigaikštystė ir Mozūrija. Lietuvos padėtis buvo silpna ne tik rytuose, bet ir pietryčiuose, kur vyko nuolatiniai totorių puldinėjimai. Dar labiau varginantys karai prasidėjo kilus [[Livonijos karas|Livonijos karui]], kurio metu Maskva užėmė [[Polockas|Polocką]] ir priartėjo prie etninių Lietuvos žemių. Už pagalbą Lenkija reikalavo sudaryti aiškią unijos sutartį, kuri užbaigtų ginčus ir galutinai susietų valstybes. Lietuvos smulkioji bajorija buvo pasiruošusi derėtis su bet kuo, net išrinkti Maskvos carą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Lietuvos didikai tuo tarpu buvo priešiški Lietuvos suvereniteto apkarpymui. Šios aplinkybės privedė prie 1569 m. Liublino unijos sudarymo. Pati Liublino unija buvo sudaryta mažai atsižvelgiant į Lietuvos interesus, jos sąlygos buvo faktiškai padiktuotos lenkų. Lietuvių didikams bandant pasipriešinti ir išvykus iš unijos klausimą svarsčiusio Seimo, karalius, spaudžiamas lenkų prijungė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausiusias [[Palenkės vaivadija|Palenkės]], Voluinės, Braclavo ir Kijevo žemes tiesiog prie Lenkijos.
Eilutė 73:
 
== Santvarka ==
[[Vaizdas:Lithuanian language in the 16th century.png|thumb|Lietuvių kalbos plotai LDK (16aXVI a.)]]
[[XIV–[[XV amžius|XV]] a. buvo būdinga stipri didžiojo kunigaikščio valdžia. Didysis kunigaikštis buvo dar ir vyriausiasis karo vadas, ir teisėjas. Didžiojo kunigaikščio valdžia buvo paveldima, tačiau griežtos paveldėjimo tvarkos nebuvo. Faktiškai teises į didžiojo kunigaikščio sostą turėjo visi jo sūnūs, todėl sostas galėjo pereiti bet kuriam iš jų. Pagpniškieji didieji kungaikščiai laikėsi religinės tolerancijos.
 
Gediminas buvo sukūręs nuolatinę tarybą, tačiau ji turėjo tik patariamąją teisę. Vytauto Didžiojo laikais kunigaikščio taryba jau tampa panašia į valstybės įstaigą. Svarbiausias vaidmuo kunigaikščio taryboje tenka Vilniaus ir Žemaitijos vyskupams bei Vilniaus ir Trakų vaivadoms. Iki Vytauto Didžiojo egzistavo sritinės kunigaikštystės, dažniausiai valdomos vietinių dinastijų. Kanceliarine kalba Lietuvai išsiplėtus į rytų slavų žemes tapo senoji [[rusėnų kalba]], savo vaidmenį išlaikiusi iki XVII a., kai ją ėmė keisti lenkų kalba.
Eilutė 82:
Pagal Liublino uniją karalius turėjo būti renkamas tik bendrai, Seimai tapo bendri, taip pat planuoti bendri pinigai ir galimybė lenkams įsigyti dvarus bei gauti urėdus Lietuvoje bei atvirkščiai. Faktiškai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje liko atskiras iždas, kariuomenė, atskira valstybinė teritorija su savo administracine ir valstybine organizacija bei savo teise - Lietuvos statutu, pavietų teismais ir vyriausiuoju Lietuvos teismu - [[Lietuvos tribunolas|Lietuvos tribunolu]], įkurtu 1581 m. Nors Liublino unija ir nesukūrė vieningos valstybės, tačiau tapo nykstančios Lietuvos valstybingumo atskaitos tašku. Per XVII a. nykoatskira Lietuvos užsienio politika, bajorija ir didikai abiejose šalyse ėmė susilieti į vientisą visuomenę. Šis procesas ypač sustiprėjo valdant Vazų dinastijai (1588-1668 m.). Didikai saugojo tam tikrus valstybingumo elementus - atskirą valdymo sistemą, draudimą lenkams gauti tarnybas ir dvarus Lietuvoje, tačiau nuo XVII a. jau nebekėlė atskirų kandidatų į karalius. XVIII a. Abiejų Tautų Respublikos bajorija praktiškai susiliejo ir konfederaciniuose karuose kovojo išvien, nepaisydami kilmės iš kurios nors valstybės dalies.
 
1768 m. įsteigtoje Nuolatinėje Taryboje lietuviams buvo numatyta tik 1/3 vietų, o 1773 m. įsteigta bendra abiem valstybėms [[Edukacinė Komisija]]. Ketverių metų seime ([[1788]] - [[1792]] m.) valstybę bandyta centralizuoti, buvo panaikintos atskiros Lietuvos institucijos ir įvestos bendros Abiejų Tautų Respublikos įstaigos, bendras iždas, paliktos tik atskiros kariuomenės.
 
== Socialinė struktūra ==