Rusijos imperijos istorija: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 28:
Jekaterina II pertvarkė senatą. Bajorų interesus reiškiantis senatas buvo suskaidytas ir prarado politinę reikšmę. Iš įvairių luomų atstovų buvo sudaryta komisija naujam Teisynui perengti, nes 1649 m. Teisynas paseno. Tačiau ji greitai buvo paliesta ir teisyno neparengė.
Jekaterina II atkakliai plėtė imperijos teritoriją, [[XVIII a.]] antroje pusėje Rusija siekė įsigalėti Juodojoje jūroje, be to, paversti Lenkijos–Lietuvos valstybę savo protektoratu ar ją prisijungti. Rusijos stiprėjimas, jos ekspansionistinė politika buvo neparanki ne tik jos kaimynėms, bet ir Anglijai, Prancūzijai. Rusijai savo ruožtu daug rūpesčių kėlė Austrijos laviravimas, Prūsijos stiprėjimas. Veršdamasi į pietus, Rusija įsigyjo dar vieną priešą – Persiją. Teisindama savo ekspansiją, Rusija skelbėsi ukrainiečių, gudų ir kai kurių kitų tautų gynėja ir globėja.
Jekaterinos II valdymo metu (1773 - 1775 m.) įvyko didžiausias Rusijos istorijoje valstiečių sukilimas, vadovaujamas [[Jemeljanas Pugačiovas|Jemeljano Pugačiovo]], norint panaikinti baudžiavą. Sukilėliai buvo sutriuškinti.
=== Pirmasis Rusijos–Turkijos karas ===
[[Vaizdas:Torelli2.jpg|thumb|280px|Rusijos–Turkijos karo epizodas. Stefano Torelli paveikslas]]
Įsitvirtinusi prie Baltijos, Rusija ėmė veržtis prie Juodosios jūros. [[1768]] – [[1774]] m. vyko pirmasis
Rusijai neužteko išėjimo į Juodąją jūrą. Sutvarkiusi su įvestos kariuomenės pagalba Kryme kilusią sumaištį, ji privertė Krymo chaną atsisakyti sosto. [[1783]] m. Krymas buvo oficialiai prijungtas prie Rusijos.
=== Antrasis Rusijos–Turkijos karas ===
Po Krymo prijungimo labai pablogėjo Rusijos santykiai su Turkija. Ši griežtai reikalavo, kad Rusija grąžintų Krymą ir nesikištų į Kaukazo reikalus. Dėl to kilo antrasis Rusijos–Turkijos karas ([[1787]] - [[1791]] m.). Didelė barbariškos Turkijos kariuomenė negalėjo atsilaikyti prieš gerai išmokytą ir puikiai ginkluotą rusų kariuomenę. 1791 m. Jasuose buvo pasirašyta taikos sutartis. Turkija pripažino Krymo prijungimą prie Rusijos. Be to, Rusija gavo žemes, esančias tarp Pietų Bugo ir Dnestro. Paspartėjo Naujosios Rusijos kolonizavimas, jūros pakrantėje pradėjo augti nauji miestai.
== Pavelo I trumpalaikis valdymas ([[1796]] - [[1801]] m.) ==
Mirus Jekaterinai II, penkerių metų laikotarpį ([[1796]] - [[1801]] m.) Rusijos imperiją valdė [[Petras III|Petro III]] ir Jekaterinos II sūnus [[Pavelas I]]. Tuo trumpu laikotarpiu Rusijoje subrendo ir buvo įvykdytas paskutinis rūmų perversmas. Nepatenkinti caro vidaus ir užsienio politika, sąmokslininkai pasmaugė jį miegamajame. Apie sąmokslą žinojo ir sosto įpėdinis.
== Aleksandro I laikotarpis ([[1801]] - [[1825]] m.) ==
[[Vaizdas:Aldawe.jpg|thumb|160px|Aleksandras I]]
Tapęs caru, [[Aleksandras I (Rusija)|Aleksandras I]] iškilmingai pažadėjo valdysiąs pagal „senelės Jekaterinos Didžiosios įstatymus ir širdį“, t. y. atsiribosiąs nuo nenuoseklios ir bajorijai netinkamos tėvo politikos. Kol įsitvirtino soste, Aleksandras I dažnai tardavosi su savo „jaunaisiais bičiuliais“, kurių būrelis buvo vadinamas „Neviešu komitetu“.
Eilutė 53:
=== Užsienio politika ===
[[XIX amžius|XIX a.]] pradžioje Rusija buvo įsivėlusi į keletą karų. ji kariavo su Prancūzija (1805, 1806-1807, 1812 m.), [[Iranas|Iranu]] ([[1805]] - [[1813]] m.), [[Turkija]] ([[1806]] - [[1812]] m.), [[Švedija]] ([[1808]] - [[1809]] m.). Ypač sunkūs Rusijai buvo du pirmieji karai su Prancūzija. Rusija pati juos pradėjo ir abu pralaimėjo. Po antrojo karo pasirašyta Tilžės taika nepatenkino abiejų šalių ir labai užgavo rusų savimeilę.
[[Vaizdas:Russparis.jpg|thumb|280px|Rusijos armija, įžengianti į Paryžių (1814 m.)]]
Tačiau svarbiausias XIX a. pradžios Rusijos istorijos įvykis buvo [[1812]] m. karas su Prancūzija. Jis subrandino rusų patriotizmą, ypač tarp bajorijos, kuriai ligtol beveik netekdavo net rusiškai kalbėti, nes pagal to meto madą ne tik viešumoje, bet ir namie buvo kalbama tik prancūziškai.
XIX a. pradžioje ne kartą keitėsi Rusijos vakarinės sienos. Po paskutinio karo su Švedija ([[1808]] - [[1809]] m.) Rusija prisijungė Suomiją ir Alandų salas. Iš prijungtų teritorijų buvo sudaryta Suomijos didžioji kunigaikštystė, kuri Rusijos imperijoje turėjo autonomiją. Pagal 1812 m. Bukarešto taikos su Turkija sąlygas Rusija gavo Besarabiją – nemažą teritoriją, esančią tarp Dnestro ir Pruto upių. Pagaliau pagal [[1815]] m. [[Vienos kongresas|Vienos kongreso]] sąlygas Rusijai teko buvusios [[Varšuvos kunigaikštystė]]s teritorija – nemažai lenkų žemių, [[Varšuva]] ir Lietuvos [[užnemunė]]. Iš šitų teritorijų buvo sudaryta [[Lenkijos karalystė]], iki [[1831]] m. turėjusi savo konstituciją ir ribotą autonomiją.
== Nikolajaus I laikotarpis ([[1825]] - [[1855]] m.) ==
Eilutė 68:
XIX a. 4-ame ir 5-ame dešimtmetyje Rusija plėtė teritorijas ir Vidurinės Azijos prieigose ir stiprino strategines pozicijas. Dėl politinių intrigų be didesnio pasipriešinimo Rusijos vasalais tapo Vyresniojo žuzo (''Semirečė'') kazachai. Taigi beveik visas [[Kazachstanas]] buvo prijungtas prie imperijos.
== Aleksandro II laikotarpis ([[1855]] - [[1881]] m.) ==
[[Vaizdas:Alex2.jpg|thumb|180px|Aleksandras II – imperatorius, panaikinęs baudžiavą Rusijoje]]
[[1855]] m. Rusijoje caru tapo [[Aleksandras II (Rusija)|Aleksandras II]]. Rusijos kaimas buvo nualintas. Betrūko tik kibirkštėlės, kad kiltų naujas valstiečių karas. Ilgai užsibuvusi baudžiava stabdė krašto pažangą. Naujasis caras turėjo viešai Maskvos bajorijos atstovams pareikšti, kad teksią naikinti baudžiavą. [[1857]] m. pradžioje buvo įsteigtas Slaptasis komitetas baudžiavos panaikinimo projektams rengti ir svarstyti. Bet valdžia norėjo parodyti, kad baudžiavos panaikinimas yra savanoriška bajorijos auka ir tai daroma jos iniciatyva. [[1861 m. vasario 19 d.]] caras pasirašė teisinius baudžiavos panaikinimo aktus – „Manifestą“ ir „Nuostatus“. Buvę baudžiauninkai gavo asmens laisvę, kai kurias turtines teises.
{{plačiau|Baudžiavos panaikinimo reforma}}
Eilutė 86:
Karinė reforma sustiprino Rusijos kariuomenę, sudarė sąlygas turėti apmokytą rezervą.
== Nikolajaus II laikotarpis ([[1894]] - [[1917]] m.) ==
XX a. pradžioje Rusija vėl virto didelių socialinių ir politinių prieštaravimų vieta. Septinto ir aštunto dešimtmečio reformos paspartino kapitalizmo raidą Rusijoje, bet savo atsilikimo ji neįveikė. Dešimtojo dešimtmečio pramonės plėtra Rusijoje sąlygojo [[buržuazija|buržuazijos]] ir darbininkų klasių formavimąsi. Tai paskatino ir radikalių partijų formavimąsi. Skirtingai nuo Vakarų Europos šalių, daugumą Rusijos pramonės valdė užsieniečiai bei valstybė, taigi čia darbininkų klasė buvo stipresnė, o buržua - silpnesnė nei Vakaruose. Darbininkai ir valstiečiai pirmieji įsteigė politines partijas, nes bajorija bei turtingi miestiečiai buvo politiškai neaktyvūs. Dešimto dešimtmečio pabaigoje ir pirmo XX a. dešimtmečio pradžioje buvusios pasibaisėtinos darbo sąlygos, dideli mokesčiai bei noras turėti savo žemės sukeldavo dažnus streikus bei valstiečių neramumus. Šios aplinkybės skatino įvairių tautybių miestiečius kurti liberalių ir konservatyvių pakraipų partijas.
| |||