Nadruviai: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
red |
S VLE parametrų reikšmių užpildymas. |
||
Eilutė 7:
Po [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmojo pasaulinio karo]] [[Gertrūda Heinrich-Mortensen]] ir jos vyras [[Hansas Mortensenas]], [[Paulius Kargė]], vėliau – [[Kurtas Forstreuteris]], [[Valteris Hubačas]] teigė, kad nadruviai buvę prūsai, kuriuos išnaikinęs [[Vokiečių ordinas]]. Per Vokiečių ordino karus su Lietuvos Didžiaja Kunigaikštyste susidarius dykrai, neva [[XV a.]]– [[XVI a.]] pradžioje nadruvių žemes kolonizavę lietuviai iš Didžiosios Lietuvos. XX a. pirmoje pusėje dar nebuvo kompleksiškai išnagrinėta ir nustatyta, kad senovėje nadruviai ir kiti vakarų baltai maišėsi vieni su kitais, su atsikėlusiais [[žemaičiai]]s ir kitais lietuviais; kad nadruviai lietuvėti pradėjo nuo [[V a.]] – [[VI a.]] lietuvių tautybės formavimosi ir konsolidavimosi, etnokultūrinio ir etnoteritorinio, taip pat kalbos, religijos bendrumo pagrindu.
Lenkų istorijos H. Lovmianskis nustatė, kad dar gentinėje visuomenėje nadruviai buvo labai asimiliuojami lietuvių. Dauguma lietuvių tyrėjų istorikų ([[Povilas Pakarklis]], [[Vincas Vileišis]], [[Juozas Jakštas]], [[Romas Batūra]], [[Juozas Jurginis]], [[Juozas Žiugžda]], [[Algirdas Matulevičius]]) nadruvius laiko lietuviais, prūsologas [[Vytautas Mažiulis]] – prūsais, kurie, kaip ir skalviai, nuo V– VI a. iki XVI a. sulietuvėjo. R. Batūros, [[Adolfas Tautavičius|A. Tautavičiaus]], [[Zigmas Zinkevičius|Z. Zinkevičiaus]] nuomone, nadruvių kalba ir kultūra turėjo lietuvių, jotvingių ir [[prūsų kalba|prūsų kalbos]] bruožų. Dabartiniai lietuvių archeologai nadruvius laiko pereinamąja gentimi tarp prūsų ir lietuvių, jų žemėje ilgainiui įsivyravo lietuviai.
== Istorija ==
Eilutė 15:
Nadruvių gyventoje teritorijoje buvo paplitusi baltiška laivinių kovos kirvių arba [[virvelinės keramikos kultūra]]. Bet nadruvių materialinė kultūra skiriasi nuo grynųjų prūsų. Nadruvių pagrindiniai verslai buvo [[žemdirbystė]], [[gyvulininkystė]], [[medžioklė]] ir [[bitininkystė]] ([[drevininkystė]]). [[III a.]] – [[IV a.]] vyravo mirusiųjų deginimo paprotys, perimtas iš Lietuvos. Vėliau mirusieji laidoti ir nedeginti, į kapus retai dėti ginklai, naudotos panašios kaip ir lietuvių [[segė]]s.
[[1274]]–[[1275]] m. Vokiečių ordinas užkariavo ir nadruvius. Dalis jų pasitraukė į Didžiąją Lietuvą, kiti su skalviais, Didžiosios Lietuvos lietuviais sudarė lietuvininkų etninį branduolį; į juos įsiliejo ir Vokiečių ordino karo belaisviai Didžiosios Lietuvos lietuviai, apgyvendinti dykynėse. Lietuvybei tarp nadruvių plisti įtakos turėjo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei Prūsijos prekybos ryšiai. Iki [[XVII a.]] nadruviai išlaikė senovės tikėjimo ([[pagonybė]]s) papročius, priešinosi Vokiečių ordino, nuo [[1525]] m. [[Prūsijos kunigaikštystė]]s dvasininkų prievarta diegiamai krikščionybei.<ref>Algirdas Matulevičius, Adolfas Tautavičius. Ten pat
== Literatūra ==
| |||