Didžioji Prūsijos kolonizacija: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[1709]]–[[1711]] m. visoje Prūsijoje ir Pietinėje Lietuvoje prasiautė [[maras]], o po epidemijos kilo badas, per kurį išmirė apie 160 000 lietuvininkų. Vien [[Labguvos apskritis|Labguvos apskrityje]] liko tušti 386 lietuvių ūkiai. <ref> {{VLE|XI|801|[[Algirdas Matulevičius]].|Didžioji Prūsijos {{VLE|XIkolonizacija}}, 801 psl. </ref> Labai išretėjus Lietuvos provincijos gyventojams, sumažėjo darbo jėgos valstybiniuose domenuose ir privačiuose dvaruose. Sumažėjo feodalų pajamos, ištuštėjo valstybės iždo kasa. Norint atkurti ekonomiką, pirmiausiai reikėjo atgaivinti žemės ūkį.

Kolonizaciją vykdė Domenų komisija, nuo [[1721]] m. [[Didžioji domenų komisija]], kuriai pavaldūs buvo [[Karaliaučiaus karo ir domenų rūmai]]. Pagal komisijos instrukcijas valstiečių žemes permatavo kareivių komandos, paskirstytos po valsčius ir vadovaujamos karininkų, nes bijota pasipriešinimo. Buvo nustatoma, kurie vietinių gyventojų lietuvininkų ir kolonistų vokiečių kaimiečių ūkiai geri ir kurie blogi. Tai buvo teisinis pagrindas iš dalies lietuvių valstiečių atimti ūkius, degraduoti juos į žemiausius socialinius sluoksnius, vadinamuosius laisvuosius žmones, taip buvo sudaryti germanizavimo socialiniai ir ekonominiai pagrindai. <ref> {{VLE|IV|727|[[Algirdas Matulevičius]].|Didžioji Prūsijos {{VLE|IVkolonizacija}}, 727 psl. </ref>

Dėl kolonizacijos ir germanizacijos nuo [[XIX a.]] vidurio iki [[1925]] m. Mažojoje Lietuvoje (be [[Klaipėdos kraštas|Klaipėdos krašto]]) lietuviškai kalbančių lietuvininkų sumažėjo nuo 139 000 iki 8000. <ref>{{VLE|X}}, |388||Didžioji psl.Prūsijos kolonizacija}}</ref>