Lietuvių tautosaka: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Jeele (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
Žyma: Žyma: Žymos „Tvarkyti“ panaikinimas
Jeele (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 11:
 
 
XVII-XVIII a. gausėja raštų iš vietinės kaimo buities papročių. Tokios knygos jau sudaro iškilią etnografinę kryptį anuometėje raštijoje lotyvnųlotynų, vokiečių kalbomis. Minėtini: Erhardo Wagnerio „Lietuvių gyvenimas ir papročiai Prūsijoje“, Johano Arnoldo Brando „Kelionė“, Teodoro Lepnerio „Prūsų lietuvis“, Motiejaus Pretorijaus „Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla“. Remiantis tiesioginiais stebėjimais, išsamiai apibūdinami vestuvių, krikštynų, laidojimo papročiai, gyventojų būdo ar buities charakteristikai pateikiama liaudies posakių, patarlių, raudų.
 
Sąmoninga, kryptinga ir plati tautosakinė veikla Lietuvoje prasidėjo tik XIX a. Šią veiklą skatino bendra Europos kraštų kultūrinė atmosfera, veržli romantizmo srovė, iškėlusi tautiškumą kaip konkrečiąją žmogaus dvasios esmę ir ieškojusi liaudyje, jos kūryboje šio tautiškojo elemento. Lietuvoje pradėjo busti tautos socialiniai ir nacionaliniai poreikiai. Pirmasis lietuvių liaudies dainų rinkinys „Dainos oder Litauische Volkslieder“ pasirodė 1825 m. Karaliaučiuje. Jį parengė Liudvikas Rėza Karaliaučiaus universiteto profesorius, domėjęsis Lietuvių tautosaka, taip pat pirmą kartą išleidęs K. Donelaičio „Metus“. L. Rėza ir toliau vertino, apibūdino, nagrinėjo lietuvių liaudies dainas specialiuose straipsniuose. Po L. Rėzos Mažojoje Lietuvoje tautosakinė ir kultūrinė veikla ėmė vis labiaus silpti.
 
Lietuvoje švietimo ir visuomenės minties centras buvo, skatinęs domėtis etnografija bei tautosaka, buvo Vilniaus Universitetas. Universiteto auklėtiniai buvo žymieji tautosakininkai Simonas Stanevičius, Simonas Daukantas, Liudvikas Adomas Jucevičius. 1829 m. Stanevičius išleido „Dainas Žemaičių“. Dainas jis laikė ne tik poetine kūryba, bet ir davė jų estetinės kritikos pavyzdį 1833 m. dainų leidinį papildė jų melodijų rinkinys „Pažymės žemaitiškos gaidos pridėtinos prie Dainų Žemaičių“. Kitas veikėjas, prisidėjęs prie Lietuvių tautosakos lobyno - Simonas Daukantas. 1835 m. surašytas, tačiau tik 1932 m. paskelbtas jo pasakų rinkinys „Pasakos masių“. 1846 m. išleistos „Dainelės žemaičių“. Į įvairaus pobūdžio S. Daukanto parengtas knygeles pateko apue 900 patarlių ir priežodžių. Daukantas gausiai pasiremdavo liaudies kūryba, ypač patarlėmis, kurdamas sintetinį praeities lietuvio valstiečio paveikslą „Darbuose senųjų lietuvių ir žemaičių“(1822 m.), o labiausiai - „Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“(1845 m.). Ano meto tautosaka rūpinosi ir Motiejus Valančius, 1869 m. išleidęs „Palangos Juzę“. Ši apysaka yra vienas pirmųjų bandymų kurti „liaudies literatūrą“ - beletristinius skaitymus, paremtus liaudies kūryba. Valančius taip pat išleido rinkinį „Patarlės žemaičių“. Tautosaką rinko ir ją, iš pradžių stilizuodamas, paskui autentišką, skelbė Laurynas Ivinksis savo „Metskaitliuose“.
 
Iškiliausi nuopelnai lietuvių tautosakos istorijoje priklauso broliams Juškoms. Nepaprastą užsidegimą tautosakai, kalbai, Antanas Juška savo veikloje derino su rimta moksline nuovoka. Jam padėjo brolis Jonas - kvalifikuotas filologas. Veliuonoje užrašyta pusšešto tūkstančio A. Juškos dainų, apie 1500 melodijų, aprašyti vestuvių papročiai, užrašyta 3000 žodžių. Didžiuosius dainynus broliai Juškos sugebėjo paskelbti mokslo centruose tiktai aktyviai remiami pažangių mokslininkų bei Rusijos mokslo įstaigų - Kazanės universiteto, Rusijos mokslo akademijos. Kazanėje mokytojavęs A. Juška išleido tris „Lietuviškų dainų“ tomus. 1880 m. paskelbtas ir vestuvių aprašas „Svotbinė rėda veliuoniečių lietuvių, surašyta per Antaną Juškevičią 1870 metuose“. Peterburge 1883 m. išėjo didžiulis „Lietuviškų svotbinių dainų“ tomas. Peterburgo mokslų akademija ėmėsi leisti ir A. Juškos „Lietuvių kalbos žodyną“ gerokai vėliau (1990 m.) Krokuvos mokslų akademija išspauzdino A. Juškos užrašytąsiasužrašytas dainų melodijas „Lietuvių liaudies melodijos“. Brolių Juškų dainynai priskiriami prie fundamentalių kultūros reiškinių.
 
 
Eilutė 27:
Nepriklausomoje Lietuvoje organizuoti tautosakos rinkimo ėmėsi Kauno universiteto profesūros iniciatyva 1930 m. įsteigta Tautosakos komisija. Nuo 1935 m. moksliniu folkloristikos centru tapo lietuvių tautosakos archyvas. Tautosaka buvo publikuojama specialiuose leidiniuose „Mūsų tautosaka“, „Tautosakos darbai“. Tautosakos komisijos pirmininko Vinco Krėvės-Mickevičiaus parengtų rinkinių vertingiausias - iš bendro fondo sudarytas leidinys „Patarlės ir priežodžiai“. Darbų apie tautosaką iki Antrojo pasaulinio karo paskelbė Jonas Balys, Mykolas Biržiška, Balys Sruoga.
 
XX a. tradicinės kultūros nykimą paspartino politiniai visuomeniniai pokyčiai Lietuvoje. Sovietinė okupacija, masinės tremtys, „kultūrinė revoliucija“ ir pan. paradė šį procesą dar dramatiškesnį. 1980 m. Albinas Bernotas savo esė „Keliaujantys malūnai“ vaizdžiai aprašė tradicijų silpnėjimo laikotarpį'':„Taip, liaudies daina pasitraukė iš mūsų meilės, darbo, buities, iš mūsų kasdienybės, ji liko mūsų šventėse, bet ir čia mes jau menki dainos kūrėjai, mes jau beveik ne dainininkai, o daugiau klausytojai, pasyvūs dainos vartotojai, kai ji mums skamba nuo scenos, iš radijo ar televizijos imtuvų. Ilga amžių tradicija, kai klausytojas buvo kartu ir dainininkas, ir dainos kūrėjas, apvirto aukštyn kojom, ir čia, kaip ir visur kitur, įvyko savotiškas „darbo pasidalijimas“, „specializacija“.'' Iš viešumos pasitraukė ne tik dainos, bet ir daug kitų tautosakos žanrų. Tradicinė kultūra nyko modernėjant visuomenei, keičiantis ųkineiūkinei veiklai, gyvenimo būdui, galvosenai ir jausenai.