Lietuvių tautosaka: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 1:
'''Lietuvių tautosaka''' - tai lietuvių tautos dvasinis kultūros palikimas. Lietuvių liaudies dainos, [[šokiai]], [[padavimai]], sakmės, pasakos, minklės, greitakalbės, gamtos garsų pamėgdžiojimai ir kitas liaudies palikimas - sudaro lietuvių [[tautosaką]].
== Ištakos ==
eilutė 28 ⟶ 27:
Nepriklausomoje Lietuvoje organizuoti tautosakos rinkimo ėmėsi Kauno universiteto profesūros iniciatyva 1930 m. įsteigta Tautosakos komisija. Nuo 1935 m. moksliniu folkloristikos centru tapo lietuvių tautosakos archyvas. Tautosaka buvo publikuojama specialiuose leidiniuose „Mūsų tautosaka“, „Tautosakos darbai“. Tautosakos komisijos pirmininko Vinco Krėvės-Mickevičiaus parengtų rinkinių vertingiausias - iš bendro fondo sudarytas leidinys „Patarlės ir priežodžiai“. Darbų apie tautosaką iki Antrojo pasaulinio karo paskelbė Jonas Balys, Mykolas Biržiška, Balys Sruoga.
XX a. tradicinės kultūros nykimą paspartino politiniai visuomeniniai pokyčiai Lietuvoje. Sovietinė okupacija, masinės tremtys, „kultūrinė revoliucija“ ir pan. paradė šį procesą dar dramatiškesnį. 1980 m. Albinas Bernotas savo esė „Keliaujantys malūnai“ vaizdžiai aprašė tradicijų silpnėjimo laikotarpį'':„Taip, liaudies daina pasitraukė iš mūsų meilės, darbo, buities, iš mūsų kasdienybės, ji liko mūsų šventėse, bet ir čia mes jau menki dainos kūrėjai, mes jau beveik ne dainininkai, o daugiau klausytojai, pasyvūs dainos vartotojai, kai ji mums skamba nuo scenos, iš radijo ar televizijos imtuvų. Ilga amžių tradicija, kai klausytojas buvo kartu ir dainininkas, ir dainos kūrėjas, apvirto aukštyn kojom, ir čia, kaip ir visur kitur, įvyko savotiškas „darbo pasidalijimas“, „specializacija“.'' Iš viešumos pasitraukė ne tik dainos, bet ir daug kitų tautosakos žanrų. Tradicinė kultūra nyko modernėjant visuomenei, keičiantis ųkinei veiklai, gyvenimo būdui, galvosenai ir jausenai.
| |||