[[Normandija|Normandijos regiono]] obelų sodai yra minimi nuo [[VIII a.|VIII]] amžiaus. Pirmąjį žinomą [[sidras|obuolių sidro]] [[Distiliacija|distiliavimą]], datuojamą [[1553]] m., atliko Kotanteno (Cotentin) bajoras Gilles de Gouberville,. [[1600]] m. susikūrė pirmoji sidro distiliuotojų [[gildija]]. [[XVII a.|XVII]] amžiuje tradicinio sidro gamyba plėtėsi, tačiau dėl didelių mokesčių ir tiesioginių draudimų obuolių brendis paplito tik Normadijos, [[Bretanė|Bretanės]] ir Meno provincijose (Prancūzijos šiaurės vakarai). Kai [[Didžioji Prancūzų revoliucija|Prancūzijos revoliucijos]] metu, pertvarkant šalies administracinį suskirstymą, buvo sukurtas [[Kalvadosas (departamentas)|Kalvadoso (Calvados) departamentas]], obuolių sidro distiliatas jau buvo gerai žinomas tuo pačiu pavadinimu. [[XIX a.|XIX]] amžiuje pradėta pramoninė kalvadoso gamyba, šis gėrimas tapo madingas tarp darbininkų. [[XIX a.]] pabaigoje, filokseros epidemijai nuniokojus vynogynus, kalvadosas išgyveno savąjį aukso amžių.
Kilmės apsaugos taisyklės (''Appellation d'origine contrôlée'', AOC) kalvadosui pradėtos taikyti nuo [[1942]] m. Po II pasaulinio karo daugelis kalvadosikalvadoso gamybos įmonių buvo pertvarkytapertvarkytos, ypač ''Pays d'Auge'' regione, paplito šiuolaikinis ūkininkavimas pramoniniais būdais. Kilmės taisyklės buvo tikslinamos [[1984]] ir [[1996]] metais, [[1991]] oficialų pripažinimą gavo ''pommeau'' (nefermentuotų obuolių sulčių ir kalvadoso mišinys, brandintas ąžuolo statinėse), o [[1997]] įteisintas naujas Domfront regionas (gaminantis kalvadosą iš sidro, kurio 30% sudaro kriaušių sultys).
