Britanijos mūšis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 27:
XX a. ketvirtajame dešimtmetyje tiek politikai, tiek kariškiai manė, kad oro pajėgų vaidmuo karuose taps lemiamu. Ši nuomonė rėmėsi [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmojo pasaulinio karo]] patirtimi, kai iš vokiečių [[Dirižablis|dirižablių]] ir [[Bombonešis|bombonešių]] antskydžiai į Britaniją, nors ir nebuvo gausūs, bet padarė daug nuostolių karinei pramonei. Bombų padaroma žala buvo nedidelė, tačiau lėmė gamybos pertrūkius, nes fabrikų darbininkai, bijodami bombardavimo neatvykdavo į darbo vietas. Dėl to manyta, kad bombardavimas žymiai susilpnina gyventojų moralę.
Dėl technikos pažangos trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje imti gaminti didesnis ir greitesni bombonešiai, galintys skraidinti didesnius bombų kiekius, nei Pirmajame pasauliniame kare. Dėl to kariškaii ir politikai tikėjosi, kad bombardavimų pasekmės bus žymiai didesnės nei per Pirmajį pasaulinį karą. Kadangi naikintuvų, skirtų kovoti su bombonešiais pažanga nebuvo didelė, o oro erdvės stebėjimo sistema nebuvo efektyvi, manyta, kad naikintuvams bus sunku surasti ir numušti priešo bombonešius. Net ir suradus priešo bombonešius, kurie turi ir savigynos priemonių bei skrenda formuotėje bei yra palaikomi savų naikintuvų, galimybės gintis nuo bombonešių laikytos menkomis.
Britai oro mūšiui su Vokietija ruoštis pradėjo nuo 1934 m. Planuota didinti oro pajėgas, sukurti puolamąsias bombonešių pajėgas, nukreiptas prieš Vokietiją, taip pat stiprinti priešlėktuvinę gynybą. Prioritetas buvo skirtas pilotams mokyti ir oro pajėgų bazėms kurti, o oro pajėgų aprūpinimas modernesniais lėktuvais buvo atidėtas iki planuoto modernizacijos laikotarpio pabaigos. Tai, kad Jungtinė Karalystė neturėjo stiprių puolamųjų oro pajėgų iš dalies lėmė ir susitaikėlišką [[Neville Chamberlain]] politiką. Tuo tarpu Trečiasis Reichas plačiai išnaudojo savo naujai sukurtas oro pajėgas Vokietijos ekspansijai remti.
Po [[Dunkirko evakuacija|britų ir prancūzų karių evakuacijos iš Dunkirko]] ir [[Mūšis dėl Prancūzijos|Prancūzijos kapituliavimo]] 1940 m. birželio 22 d. [[Hitleris]] manė, kad [[Antrasis pasaulinis karas]] praktiškai baigtas; jis taip pat manė, kad nugalėti žemyne ir likę be sąjungininkų britai greitai sutiks sudaryti taiką.<ref>Bungay 2000, p. 9.</ref> Nors užsienio reikalų sekretorius [[Lordas Halifaksas]] ir dalis britų visuomenės bei politikų norėjo tartis su Vokietija dėl taikos, naujasis premjeras Vinstonas Čerčilis ir ministrų kabineto dauguma atsisakė svarstyti paliaubų su Vokietija galimybę.<ref>Bungay 2000, p. 11.</ref> Vietoje to Čerčilis išnaudojo savo retorinius sugebėjimus sustiprinti viešosios nuomonės paramą ilgam karui ir pasipriešinimą kapituliacijai.
| |||