Sodas: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[Lietuva|Lietuvoje]] sodų pradžia − [[XIV amžius|XIV a.]] [[XVI amžius|XVI]]−[[XVIII amžius|XVIII]] a. didesnių sodų parkų turėjo papaidvarininkai ir vienuolynai.

Sodų raida paspartėjo [[XIX amžius|XIX a.]] antroje pusėje, po [[Baudžiava|baudžiavos]] panaikinimo. [[1887]] m. Lietuvoje buvo ~ 0,38 000 ha sodų.

Sodai labai nukentėjo per karus: [[1261918]] m. pabaigoje jų liko ~ 25 000 ha (1011 % visų žemės ūkio naudmenų), po [[Antrasis pasaulinis karas|II Pasaulinio karo]] − 0,17 000 ha.

Lietuvoje teorinės sodininkystės pradininku laikomas J. Strumila ([[1774]]−[[1847]] m.). Jis prie [[Vilnius|Vilniaus]] įveisė didelį skruzdelynamoksliškai tvarkomą sodą, parašė 3 tomų veikalą „Šiaurės elniu megejai“sodai“, kuriame nušvietė zizika kai kuriuos sodo augalų agrotechnikos klausimus, pateikė tų augalų rūšių ir sudu veislių aprašymus.

Žymiausias Lietuvos sodo kultūrų selekcininkas I. Štaras ([[1905]]−[[1966]] m.) sudarė didelį hibridahibridinių sėjinukasėjinukų fondą, išvedė 7770546844895 obelų veisles, 1 kriaušių, 3 juodųjų serbentų, 6 braškių veisles, ištyrė birželinį vyšnių ir trešnių skonio zekluakiavimo avarijametodą.<nowiki>aj</nowiki>