Rektascensija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Po [[Teleskopas|teleskopo]] išradimo, astronomams atsivėrė galimybė stebėti dangaus objektus detaliau, o tam prireikė galimybės teleskopą išlaikyti ties vienu objektu norimą laiko tarpą. Paprasčiausias būdas tai padaryti yra teleskopui įrengti [[Pusiaujinė montuotė|pusiaujinę montuotę]], kuri leidžia teleskopą sukti tokiu pačiu [[kampinis greitis|kampiniu greičiu]], kokiu sukasi dangaus sfera dėl Žemės sukimosi apie ašį. Kai tik pusiaujinė montuotė plačiau paplito, [[pusiaujinė koordinačių sistema]], kurioje yra ir rektascensija, taip pat paplito del savo patogumo. Pusiaujinė montuotė gali turėti su dangaus objektų koordinatėmis (rektascensija ir [[deklinacija]]) susietą gradavimo skales, kurios tvirtinamos prie teleskopo sukimosi ašių. Taip palengvinamas žvaigždžių koordinačių matavimas. Pirmąjį [[žvaigždžių katalogas|žvaigždžių katalogą]], kuriame buvo panaudotos rektascensija ir deklinacija, sudarė John Flamsteed ''Historia Coelestis Britannica'' (1712, 1725).

 

*[[Deklinacija]], [[Pusiaujinė koordinačių sistema]]

*[[Ilguma]], [[Ekliptika]]