Istorija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Į lietuvių kalbą sąvoka ''istorija'' atėjo palyginti vėlai per [[lotynų kalba|lotynų]], lenkų ir kitas kalbas. Lietuvių kalboje ''istorija'' vadiname tiek tai, ką, pvz., [[lenkai]] ar [[vokiečiai]] vadina „įvykių istorija“ ({{de|Geschichte}}, lenk. ''dzieje''), tiek vadinamąją „procesų istoriją“ ({{de|Historie}}, lenk. ''historia'').

 

Istorijos metodas yra būdų, įrankių ir technikų visuma, kuria remdamiesi istorikai tyrinėja dokumentuotą praeitį. Istorijos metodas gimė iš XVI–XVII a. suintensyvėjusios tekstinių šaltinių kritikos, todėl pirmiausia taikomas rašytiniams šaltiniams. Praktiškai rašytinių šaltinių kritika buvo pritaikyta [[istoriografija|istoriografijoje]] Johanno Christopho Gattererio (1729–1799), Bartholdo Georgo Niebuhro (1776–1831) bei [[Franz Leopold von Ranke|Leopoldo von Rankes]] (1795–1886). Jų pritaikyta istorijos šaltinių tyrimų metodologija buvo apibendrinta ir suformuluota Johanno Gustavo Droyseno „Istorikos pagrinduose“ (1868), Ernsto Bernheimo „Istorijos metodo ir istorijos filosofijos vadovėlyje“ (1889), Charles'o Victoro Langlois ir Charles'o Seignobos'o „Įvade į istorines studijas“ (1898).