Surdegio stačiatikių Šv. Dvasios vyrų vienuolynas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Pakajus (aptarimas | indėlis)
cat.
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 1:
{{tvarkyti}}
'''Įsteigimas'''. Surdegio Šventos Dvasios stačiatikių vyrų vienuolynas įkurtas [[1627]] metais. Jį fundavo vietos dvarininkė Ana Staveckaja. Dvarininkė (pagal vyrus Mlečko, vėliau – Bilevičiova) vienuolynui padovanojo žemės, atidavė Važdelius, malūną Anykščiuose ir žvejybos teisę Rubikių ežere. R. Laukaitytės teigimu, XVIII a. pabaigoje Lietuvą prijungiant prie Rusijos imperijos, dabartinėse jos ribose nebebuvo nė vienos parapinės stačiatikių cerkvės. Sielovada rūpinosi tik Surdegio, Vilniaus Šv. Dvasios, Kruonio ir Vievio vienuolynai. Rygoje stačiatikių cerkvė taip pat buvo uždaryta, todėl tikintieji pasirinko Surdegio vienuolyną, kuriam nuolat teikė materialinę paramą. Kai kurie autoriai teigia, kad jie vienuolyną išlaikė iki [[1842]] metų.
 
'''Vienuolyno klasė'''. Vienuolynui buvo suteikta trečioji klasė. Trečiosios klasės vienuolyne privalėjo būti: vienuolyno viršininkas, penki jerovienuoliai, du jerodiakonai, vienas vienuolis ir keturi vienuolyno broliai (broliukai, naujokai). Iš iždo kasmet buvo skiriama 1 840 rublių (kitais duomenimis – 1 540 rublių). Jie buvo naudojami vienuolyno priežiūrai, brolijos ir tarnų algoms. Vienuolyno vyresniojo alga kelis kartus viršijo eilinio vienuolio algą. Pinigus vienuolynas gaudavo iš Panevėžio apskrities iždo. Jis iš pradžių priklausė Kijevo metropolitui, nuo [[1778]] m. – Minsko, [[1834]] metais – Polocko vyskupystei, nuo [[1840]] m. – Lietuvos vyskupystei (ji įsteigta 1839 m., 1840 m. [[balandžio 6]] d. pervadinta Lietuvos ir Vilniaus vyskupyste.
 
'''Vienuoliai ir archimandritai'''. [[1774]] m. vienuolyne buvo 6 vienuoliai. [[1839]] m. vienuolyne buvo penki vienuoliai ir keturi novicijai. Vienu iš pirmųjų vienuolyno viršininkų buvo Gavrijilas, paskirtas [[1788]] m. XIX amžiaus pradžioje šias pareigas ėjo jerovienuolis Markianas ir Zosima. 1848–1849 m. vienuolynui vadovavo archimandritas Jovas, 1850–1852 m. – jerovienuolis Nikolajus. 1852 m. [[rugpjūčio 12]] d. vienuolyno vyresniuoju tapo Feodosijus. Tikrasis jo vardas – Vasilijus Kurganovičius. Ilgiau – iki savo mirties – Surdegio Šv. Dvasios vienuolynui vadovavo archimandritas Teofilas. Jis tarnavo nuo 1852 m. Tikroji archimandrito pavardė buvo Fiodoras Uspenskis. Tik dvejus metus vyresniojo pareigas ėjo Serafimas. Anksčiau jis buvo Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyno jerovienuolis. Sinodo 1889 metų [[kovo 26]] d. įsakymu jis buvo paskirtas į Surdegio vienuolyną viršininku, tuo pačiu jam suteiktas igumeno vardas. Nusižudė 1890 metais. Po vakansijos nuo 1891 m. [[rugpjūčio 9]] d. iki 1896 metų vienuolyno viršininko vietą užėmė archimandritas Kirilas. Jo pasaulietinis vardas – Kapitonas Beregovskis. 1896 m. Kirilą pakeitė archimandritas Varfolomėjus. 1900–1912 m. vienuolynui vadovavo archimandritas Augustinas. XX a. pradžioje vienuolyno broliją sudarė 15 žmonių. Paskutiniuoju vienuolyno viršininku buvo Serafimas (1913–1914 m.).
 
'''Vienuolyno žemės ir turtas'''. D. Afanasjevas nurodė, kad [[1858]] metų pradžioje Surdegio vienuolynas turėjo 60,32 dešimtinės žemės. Vienuolynui papildomai žemės buvo skirta XIX a. 6-ajame dešimtmetyje. [[1861]] m. jis taip pat turėjo Rubikių ežerą ir malūną Anykščiuose. Vienuolyno vyresnysis Serafimas įveisė naujų sodų ir daržų (vienuolynas savo sodais įėjo į Lietuvos sodininkystės istoriją). Prie vienuolyno buvo iškastas tvenkinys. Surdegio vienuolynui atiteko ir 1889 m. uždaryto Žemaičių Kalvarijos vienuolyno turtas – beveik 70 hektarų žemės su pastatais. XIX a. pabaigoje jam priklausė šešios dešimtinės žemės, kurią užėmė cerkvės, vienuolyno pastatai, palivarkas, daržai ir sodai; pusės dešimtinės vienuolyno kapinės; dešimt dešimtinių šienaujamųjų pievų, 36 dešimtinės ariamosios žemės; 33 dešimtinės ir 600 sieksnių šienaujamųjų pievų Subačiaus valsčiuje; 21 dešimtinė ir 672 sieksnio žemės Juostininkuose; daugiau negu 99 dešimtinės žemės Teresės dvare; 902 dešimtinės ir 1 656 sieksniai Rubikių ežere; 226 dešimtinės ir 696 sieksniai Jurgiškių ežere; vandens malūnas ant Lėvens upės su žeme. Dvarininkas Ivanas Balobuševičius 1880 m. [[gruodžio 20]] d. testamentu po žmonos mirties vienuolynui dovanojo 48 dešimtines naudmenų Jukiškėse (Pakruojo valsčiuje). XX a. pradžioje vienuolynui priklausė 205 dešimtinės žemės, iš kurios ariamosios – 36, pievų – 51, miško – 118 dešimtinių. Prie vienuolyno ilgą laiką veikė berniukų prieglauda ir mokykla.
Surdegio stačiatikių vienuolynas buvo prasikaltusių dvasininkų trėmimo vieta. Čia [[1912]] metais savo gyvenimą baigė archimandritas Zosima (tikr. pavardė Dmitrijus Rašinas).
Vienuolyno veikla nutrūko, kai Sinodo įsakymu 1915 m. rugpjūtį vienuoliai evakavosi į Rusijos gilumą.