Aleksandras Ostrovskis: Skirtumas tarp puslapio versijų

4 pridėti baitai ,  prieš 12 metų
S
Vikiteka į Žmogaus biografija šabloną. using AWB
S (robotas Pridedama: cs, de, en, eo, es, fa, fi, fr, hr, hu, it, ko, la, nl, pl, sh, sk, sv, uk Keičiama: ru)
S (Vikiteka į Žmogaus biografija šabloną. using AWB)
| parašas =
| pastabos=
|vikiteka= Category:Alexandr Ostrovsky
}}
{{commonscat|Alexandr Ostrovsky}}
'''Aleksandras Ostrovskis''' ({{ru|Александр Островский}}, [[1823]] m. [[balandžio 12]] d. [[Maskva]] – [[1886]] m. [[birželio 14]] d. Ščelykovo dvaras, [[Kostromos gubernija]], ten ir palaidotas) – [[Rusija|rusų]] dramaturgas, [[Peterburgo mokslų akademija|Peterburgo mokslų akademijos]] narys.
 
Tėvas Maskvos [[teismas|teismo]] tarnautojas, motina mirė gimdydama, kai Aleksandrui buvo aštuoneri. Jauniausias brolis - valstybės veikėjas, [[Rusijos imperija|Rusijos imperijos]] slaptasis patarėjas [[Michailas Ostrovskis]]. Tėvas vedė švedų baronaitę, kuri nesirūpino vaikų auklėjimu.
 
Aleksandras nuo vaikystės mokėsi užsienio kalbų, mokėjo graikų, prancūzų, vokiečių, anglų, italų ir [[ispanų kalba]]s. [[1840]]–[[1843]] m. studijavo teisę [[Maskvos universitetas|Maskvos universitete]], 1843–[[1851]] m. tarnavo teismo įstaigose. Pirmąją komediją „Šeimyninis paveikslas“ perskaitė [[1847]] m. profesoriaus Ševyriovo ratelyje, ji buvo sutikta palankiai. O [[1849]] m. parašyta satyrinė komedija „Bankrotas“ (vėliau „Savi žmonės, susitarsim“), kuriai siužetas paimtas iš teismo bylų, išgarsino autorių, bet užrūstino carą [[Nikolajus I|Nikolajų I]]. Ji buvo uždrausta, o autorių pradėjo sekti policija. Nepaisant to, dramaturgas, įkvėptas sėkmės, kasmet pradėjo rašyti po keletą pjesių. Nuo [[1850]] m. bendradarbiavo žurnale „Москвитянин“, kuriam vadovavo [[Michailas Pogodinas]]. Tačiau dėl mažų honorarų ir nuolatinių konfliktų jis perėjo į „Современник“, kuriam tuo metu vadovavo [[Nikolajus Nekrasovas]], nuo [[1853]] m. [[Nikolajus Černyševskis]], nuo [[1856]] m. [[Nikolajus Dobroliubovas]]. [[1856]] m. dalyvavo ekspedicijoje Pavolgyje, tyrinėjo ir aprašinėjo vietinių žmonių gyvenimą bei papročius. [[1862]] m. keliaudamas į Europą, lankėsi [[Vilnius|Vilniuje]]. [[1870]] m. įkūrė Rusų dramaturgų draugiją ir jai vadovavo. Nuo [[1886]] m. Maskvos teatrų repertuarinės dalies vedėjas. <ref>{{LTE|VIII|379-380||}}</ref>
 
[[1863]] m. už literatūrinę veiklą apdovanotas Uvarovo premija ir išrinktas Peterburgo mokslų akademijos nariu korespondentu, buvo renkamas daugelio visuomeninių organizacijų, susijusių su teatrine veikla, valdybos nariu ir vadovu.
* Vilkai ir avys, 1875 m., rež. [[Aleksandras Vytautas Kupstas]] 1948 m.
* Paskutinė auka, 1878 m.
* Bekraitė, 1878 m., [[Vilniaus valstybinis teatras]] 1950 m., rež. [[Aleksandras Kernagis]]), [[Klaipėdos dramos teatras]] 1956 m., 1962 m.
* Širdis ne akmuo, 1880 m.
* Talentai ir gerbėjai, 1882 m.