|
Nedaugeliui Lietuvoje buvo žinoma, kad [[1926]] metais Pranas Kuraitis galėjo tapti vyskupu. [[Arkivyskupas]] [[Jurgis Matulaitis|J. Matulaitis]] siūlė Kuraičiui kandidatūrą į Kauno arkivyskupus-metropolitus, bet šis atsisakė aiškindamasis nesąs reprezentatyvus ir neturįs administracinės patirties. Pirmuoju nepriklausomos Lietuvos bažnytinės provincijos arkivyskupu-metropolitu tuomet paskirtas [[Juozapas Skvireckas]].
BIOGRAFIJA
Tyli ir santūri P.Kuraičio asmenybė į lietuvių kultūrą įžengė nepastebėta, bet su dideliu nuveiktų darbų ir dvasinės patirties bagažu. Kaip savo pranešime pastebėjo kan. doc. dr. Kęstutis Žemaitis, Vilkaviškio vyskupijos palaimintojo Jurgio Matulaičio kunigų seminarijos rektorius, gal dėl prelato romaus būdo ir biografinės žinios apie jį yra gana skurdokos, nes, visų pirma, dėl to kaltas jis pats: nepaskelbė jokių atsiminimų kaip kad kiti, kratėsi nuo sukaktuvinių straipsnių apie save, atsisakė net paprasto interviu. J. Eretas savo vaizdingu žodžiu pavadino Praną Kuraitį „veikėju be biografijos“.
Vienintelis biografijos šaltinis ligi Kuraičio mirties liko 27 eilutės moksleivių „Ateityje“ . Iš šitų eilučių paties Kuraičio suteikta biografinė informacija apima tik 23 eilutės, o kitos 4 eilutės tik informuoja, kad jis daug nusipelnė ateitininkų organizacijai: „Jis yra vienas iš pirmųjų jos kūrėjų. Jis ir dabar aktingai joj dalyvauja padėdamas įvairiausiais patarimais ir nurodymais“.
Kuraičio 50 metų sukaktį net kultūros žurnalas „Židinys“ anonimiškai priminė apžvalgų skyriuje tik lygiai vienu (47 eilučių) puslapiu. Reikia paminėti, kad pats Kuraitis uždraudė apie save rašyti. O 80 metų sukakties niekas neprisiminė. Po jo mirties, be nekrologinių pranešimų, pasirodė vos po vieną straipsnį „Drauge“, „Naujienose“ ir „Darbininke“. Tik New Yorko ateitininkai 1965 m. kovo 21 d. surengė Kuraičio minėjimą. 2009 m. rugsėjo 25 dieną Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto rūmų didžiojoje auloje vyko atminimo vakaras, skirtas prelato prof. Prano Kuraičio, buvusio šio Teologijos-filosofijos fakulteto dekano, 120-osioms gimimo metines paminėti.
Klasės draugas P. Grigaitis savo atsiminimuose taip charakterizuoja savo draugą: „Kuraitis buvo užsidaręs savyje jaunuolis, nemėgo žaisti ir beveik su nieku artimai – draugiškai nepasišnekėdavo. Jam rūpėjo tik pamokos ir dėstomieji klasėje dalykai“.
Likimas jaunam klierikui buvo palankus ir lėmė tolesnes studijas Petrapilio kunigų akademijoje, kur jis įgijo teologijos magistro laipsnį, vėliau Liuveno universitete Belgijoje, kur apgynė filosofijos mokslų daktaro laipsnį, o dar vėliau Miunsterio universitete Vokietijoje, kur gilinosi į apologetikos bei etikos paslaptis pas garsųjį profesorių Mausbachą.
Karas nubloškė jį į Rusiją, bet neilgam. 1918 metais grįžęs į Lietuvą jis tęsė savo veiklą Seinuose, o įsikūrus Vytauto Didžiojo universitetui, persikėlė į Kauną ir tapo šio universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto profesoriumi.
Kan. doc. dr. K.Žemaičio teigimu, 1929-1937-ieji, valdžiai atitekus tautininkams, buvo patys sunkiausi metai valstybės ir Bažnyčios santykiuose, todėl P.Kuraičiui teko nelengva užduotis – atlaikyti spaudimą ir valdžios vykdomas fakulteto reformas. P.Kuraitis buvo atviras pasauliui ir tame pasaulyje atstovavo Lietuvai. Ne kartą jam teko dalyvauti įvairiose konferencijose Karaliaučiuje, Neapolyje, Berlyne.
Kalvarijos kan. Juozas Mieldažys, paskutinius metus globojęs P.Kuraitį sakė, kad nors kas savaitę jų namuose Aleksoto klebonijoje lankydavosi saugumas, net ir tuo metu P.Kuraitis nestokojo artimų draugų, palaikė ryšį su jaunimu ir džiaugdavosi kiekvienu, kuris pas jį užsukdavo. Visas jo likęs laikas iki pat mirties buvo skirtas knygoms, rašymui ir maldai.
Kan. dr. K.Žemaitis pastebėjo, kad, pasak įvairių amžininkų, P.Kuraičio asmenybė dėl jo romumo buvo ir yra vertinama nevienodai. Vieni linkę manyti, kad jis, nors ir prisidėjo prie visuotinių, visai tautai reikšmingų idėjų gimimo, bet nebuvo tikroji jų jėga, tuo tarpu kiti linkę labiau įvertinti P.Kuraičio nuopelnus, ypač ugdant jaunąją kartą. Kai kurie jį vadino „pilkąja katalikų eminencija“, turėdami omenyje žmogų, kuris veikė tyliai, bet buvo tikras dvasios milžinas.
Šis dvasios milžinas, doc. dr. F.Jončio teigimu, kone vienintelis Lietuvoje reprezentavo ortodoksinį tomizmą, buvo fundamentalių disciplinų, formuojančių žmogaus pasaulėžiūrą, šalininkas ir gilinosi į patį racionaliosios filosofijos minties centrą, studijavo kritinį realizmą, egzistencializmą, marksizmą, kitas kryptis ir visa tai tam, kad jo aiški ir ryški mintis, kuria išsakoma tiesa, pasiektų klausytoją. „Turėdami Sezemaną, Karsaviną, Šalkauskį neturime užmiršti ir P.Kuraičio palikimo“, - sakė doc. dr. F.Jončys.
|
