Francis Beaufort: Skirtumas tarp puslapio versijų

| pastabos =

}}

 

Gimė [[1774]] metais Airijoje, dvasininko šeimoje. Jo tėvas, Danielius Augustas Bofortas, domėjosi geografija ir topografija ir [[1792]] m. išleido vieną pirmųjų [[Airija|Airijos]] žemėlapių. Jūrininko karjerą F. Bofortas pradėjo 13 metų ir jau po dvejų metų dalyvavo ekspedicijoje į Indiją. [[1796]] metais jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis, o [[1805]] metais buvo paskirtas laivo kapitonu. Visą savo laivalaikį skyrė orų stebėjimui, domėjosi kartografija. Remdamasis savo stebėjimais 1806 metais sukūrė 13 balų skalę (nuo 0 iki 12), kurios pagalba, pagal vandens paviršiaus būseną ir vėjo poveikį buriniam laivui, buvo galima nustatyti vėjo stiprumą. [[1811]]–[[1812]] metais dalyvavo ekspedicijoje, tyrinėjusioje pietinę [[Mažoji Azija|Mažosios Azijos]] pusiasalio dalį, kur buvo sunkiai sužeistas. Todėl buvo priverstas palikti tarnybą jūroje ir paskirtas hidrografu Britų admiralitete. Pirmą kartą jo sukurta vėjo stiprumo skalė praktiškai buvo pritaikyta [[1831]] m. Nuo [[1838]] m. ja pradėjo naudotis britų, o vėliau ir viso pasaulio jūreiviai. [[1846]] m. F. Bofortui buvo suteiktas kontradmirolo laispnis. Tarnybą jis paliko sulaukęs 81 metų. Seras Frensis Bofortas mirė [[1857]] m. Jo garbei pavadinta jūra Arkties vandenyne prie Aliaskos valstijos krantų, salos Arkties vandenyne, ežeras JAV ir sąsiauris šiaurinėje Atlanto vandenyno dalyje. [[1874]] m. Pirmojoje Tarptautinėje jūrų meteorologijos konferencijoje buvo nutarta, kad tuo atveju, kai nėra galimybių pasinaudoti prietaisais, vėjo stiprumas turi būti vertinamas pagal Boforto skalę. Vėliau ji keletą kartų buvo tikslinama, keičiama. Dabartinė Boforto skalė [[1927]] m. patvirtinta Pasaulinės meteorologijos organizacijos ir patikslinta [[1939]] m.