Geofizika: Skirtumas tarp puslapio versijų

I. Niutonas 1687 m nustatė, kad žemė ties ašigaliais yra suplota ir žemės plutos tankis didėja, einant gilyn. XVIII a. Matematikai ir fizikai A. Klero, P. Laplasas (Prancūzija), K. Gausas (Vokietija), M. Lomonosovas (Rusija), L. Oileris sukūrė geofizinių teorijų apie žemės formą, jos sukimosi dėsnius, potvynius, atoslūgius, žemės magnetizmą. 1896 m A. Bekerelis, M. ir P. Kiuri (Prancūzija) atrado radioaktyvumo reiškinį, kuriuo remiantis, buvo paaiškinta geotermika. R. Asmanas (Vokietija) ir L. Teresanas de Boras (Prancūzija) 1902 m nustatė stratosferos buvimą. Geofizikos raidai didelę reikšmę turėjo seismologija. B. Golicynas (Rusija) 1902 m sukūrė elektrodinaminių seismografų žemės gelmių fizikai tirti. A. Mochorovičius (Jugoslavija) 1909 m nustatė išilginių seisminių bangų greičio šuolio sluoksnį tarp žemės plutos ir mantijos. 1919 m įkurta tarptautinė geodezijos ir geofizikos sajunga žemės ir ją supančios erdvės tyrimams organizuoti. 1925 m E. Apltonas (D. Britanija), tirdamas radio bangų atspindėjimą atmosferoje, nustatė jonosferos sluoksnį. XX a. 4 dešimtmetyje buvo nustatyta žemės gelmių struktūra. Tarptautinių geofizikos metų (1957-58 m) tyrimai davė daug naujų duomenų apie magnetines audras, poliarines pašvaistes. Geofizinių tyrimai (naudingųjų iškasenų paieškos metodų, orų ir hidrologinio rėžimorežimo prognozių tobulinimas, globalinis geosferų tyrimas) glaudžiai siejasi su kosminės erdvės tyrimais. Meteorologiniuose palydovuose būna speciali aparatūra atmosferos sudėčiai, atmosferos radioaktyviam užterštumui, debesuotumui ir kitiems reiškiniams tirti.