Jean-Pierre Jeunet: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 12:
==Režisieriaus vaikystė ir paauglystė==
Jean-Pierre Jeunet gimė Roane, Prancūzijoje. Jo tėvas dirbo telefonų kompanijoje, o motina buvo mokyklos mokytoja. Kilęs iš paprastos šeimos, būsimasis [[režisierius]] niekada nelankė kino mokyklos ir pats savamoksliškai išmoko filmuoti bei kurti [[animacija|animaciją]]. Pirmuosius filmukus pradėjo kurti sulaukęs vos devynerių, pats konstruodamas dekoracijas lėlėms ir jas apšviesdamas žibintuvėliais.
Vėliau paauglystėje jis pradėjo eksperimentuoti su tikra kino kamera, kurią įsigyjo būdamas 17-kos metų. Pirmuosius savo [[trumpametražis filmas|trumpametražius filmus]] būsimasis režisierius sukūrė dirbdamas telefonų kompanijoje, o paskui pradėjo mokytis [[reklama|reklamų]] ir video klipų kūrimo. Nuo pat vaikystės jaunąjį menininką domino [[fantastiniai filmai]], kuriuose vaizdas, išorinis apipavidalinimas nemažiau svarbūs nei filmo turinys.
==Pažintis su Marc Caro==
1974 metais, viename filmų festivalyje, Anensyje (Prancūzijoje), Jean-Pierre Jeunet susipažino su dizaineriu, [[komiksai|komiksų]] knygelių autoriumi [[Marc Caro]], kuris ilgainiui tapo jo partneriu kuriant animaciją ir kartu įgyvendinant bendras idėjas.
Šį ilgalaikį bendradarbiavimą lėmė išskirtinis Caro talentas [[grafika|grafikos]] ir dizaino srityje, jo gabumai kuriant iliustracijas, plakatus, filmams reikalingas dekoracijas, kostiumus ir kaukes bei Jean-Pierre Jeunet pomėgis kurti filmuose tai, kas realiame gyvenime atrodo šiek tiek nukrypę nuo normos, kažkas neįprasto ir šiek tiek keisto.
Pats Marc Caro, viename interviu paklaustas apie bendradarbiavimą su Jean-Pierre Jeunet yra sakęs:
Eilutė 34:
==Pilno metražo filmai==
1991 metais dienos šviesą išvydo Jean-Pierre Jeunet ir Marc Caro juodoji [[komedija]] '''Delicetessen''' (Delicatessen) pasakojanti istoriją apie mėsininką, kuris žudo žmones norėdamas pamaitinti namo, kuriame įsikūrusi mėsinė, gyventojus. Šis filmas buvo gana palankiai įvertinatas kritikų, kurie filmą apibūdino kaip košmaro, pasakos, [[juodasis humoras|juodojo humoro]], fantazijos ir romantikos mišinį. „Delicetessen“ pelnė 4 Cezario apdovanojimus įskaitant prizą už geriausią pradedančiąją režisūrą ir geriausią filmo scenarijų. Tokia sėkmė nustebino net pačius filmo kūrėjus, bet kartu įkvėpė imtis naujojo projekto, apie kurį buvo mąstoma jau labai seniai.
Kitu bendru dviejų draugų darbu tapo filmas '''La cite des enfants perdus'''(The City of Lost Children), kurio kūrybinis procesas truko beveik ketverius metus. Šis filmas – tai epinė futūristinė fantazija gausi dekoracijų, specialiųjų efektų ir dar keistesnių filmo personažų. Pagrindinė filmo ašis sukasi apie filmo herojų mokslininką Kranką, kuris kankinamas [[nemiga|nemigos]], pagrobia keletą vaikų norėdamas pavogti jų sapnus, tačiau paslėpti ir izoliuoti nuo išorinio pasaulio vaikai sapnuoja vien košmarus.
Nors filmas buvo tinkamas žiūrėti ir vaikams, kai kurie jį apibūdino kaip “žiaurų”, į tai filmo autoriai atsakė, jog “filmas nežiauresnis nei [[Pinokis]] ar [[Bembis]]”.
Eilutė 48:
2000 metais, po dviejų sėkmingų darbų su Marc Caro ir vieno bendradarbiavimo projekto su amerikiečiais, Jeunet padedamas [[Guillaume Laurant]] parašė naują istoriją filmui, kurioje panaudojo daug skirtingų detalių, kurias jau buvo užsirašęs iš anksčiau, visas kilusias mintis ir idėjas pasižymėdamas užrašų knygelėje, taip pat filme naujas formas įgavo perdarytos idėjos iš ankstesnio jo sukurto trumpametražio filmuko „Foutaises”. Įdomu ir tai, kad didžiają dalį filmo Jeunet nufilmavo Paryžiaus rajone, kur ir pats gyveno – [[Monmartre]]. Taip dienos šviesą išvydo „Le Fabuleux destin d'Amélie Poulain”, Lietuvoje žinomas kaip „ Amelija iš Monmartro”, kuris Prancūzijoje tapo vienu didžiausiu hitu per visą šalies istoriją.
Šiame filme vaidinusi prancūzų aktorė [[Audrey Tautou]] pasauliui buvo parodyta kaip iš prigimties švelni, miela mergaičiukė, kurianti kitų žmonių laimę mažomis mielomis smulkmenomis. Kritikų filmas „Amelija iš Monmartro“ buvo apibūdintas kaip daug lengvesnis ir labiau [[romantika|romantiškas]] kūrinys nei iki šiol kurti Jean-Pierre Jeunet darbai, manoma, kad tai daugiausiai nulėmė tik labai minimalus jo bendradarbio Marc Caro dalyvavimas šio filmo kūrybiniame procese. Nepaisant to, šis filmas sulaukė kritikų pagyrų ir komercinės sėkmės pasauliniu mastu bei laimėjo net 4 Cezario apdovanojimus. Režisierius Jean-Pierre Jeunet už šį filmą taip pat gavo [[European Film Awards]] apdovanojimą kaip geriausias režisierius. 2002 metais šis filmas buvo nominuotas ir [[Oskaras|„Oskarui“]].
==„Ilgos sužadėtuvės“==
Eilutė 74:
*Režisieriaus filmams taip pat būdingas išdaigiškas, netikėtas humoro panaudojimas
*Filmų personažai dažnai vaizduojami kiek niaurotiškai, jiems būdingas ritualinis elgesys ir [[magija|magiškas]] mąstymo būdas
==Jeunet filmų kritika==
Nors dauguma režisieriaus filmų yra pelnę nemažai apdovanojimų bei sulaukia palankių kino [[kritika|kritikų]] vertinimų, kai kurie mokslininkai, turinėjantys filmų režisūrą, į Jean –Pierre Jeunet žiūri pakankamai įtariai, kartais netgi kiek iš aukšto.
Pasak Jeunet kūrybą tyrinėjusios [[Elisabeth Ezros]], labiausiai režisieriaus filmai yra kritikuojami dėl pernelyg stiprios reklaminės [[estetika|estetikos]] įtakos bei per didelio sentimentalumo. Kai kurie jų taip pat priekaištauja režisieriui dėl per didelio jo filmų [[teatras|teatralumo]] ir dėl to, kad režisierius yra nepakankamai spontaniškas. Daugumai užkliūva ir tai, jog Jeunet filmuose per daug lygumo, lengvumo ir glotnumo.
Anot Elisabeth Ezros, tai, kad režisierius gausiai naudoja skaitmenines naująsias technologijas bei kompiuterinę grafiką yra pasėkmė besikeičiančio pasaulio, tam, kad būtum inovatyvus nebeužtenka tik žengti pirmyn realybės dimensijose, bet svarbu tyrinėti ir tai, kas slepiasi po materialiuoju pasauliu – būtent šias dvi erdves realaus ir virtualaus pasaulio atsiminimus, istoriją bei troškimus ir perteikia režisierius Jean-Pierre Jeunet su kiekvienu savo nauju filmu.
Eilutė 86:
Tai, kad režisieriaus darbai sulaukia didelio žiūrovų dėmesio ir palankumo kartu yra ir Jeneut [[Achilo kulnas]] – būtent jo populiarumas neretai verčia mokslininkus į šį kūrėją žiūrėti su tam tikru nepasitikėjimu. Kadangi Jeunet daug dėmesio skiria kiekvienai detalei, kuri būna suplanuota minutės tikslumu, kartais kritikai jį puola ir dėl to, kad šis filmo formą iškelia aukščiau turinio.
Tačiau būtent vaizdinei estetikai skiriamą didelį dėmesį, kino tyrinėtoja Elisabeth Ezra priskiria prie įdomiųjų režisieriaus Jeunet filmų elementų. Ji teigia, kad Jeunet darbai suteikia puikią galimybę mėgautis paviršiniu vaizdu, kuris ne tik gražus, bet ir gebantis perteikti informaciją, užkoduojantis tam tikrus kultūrinius pamąstymus. Ezra taip pat pastebi, kad režisieriaus išsilavinimas reklamos ir video klipų srityje turi įtakos ir jo filmų kūrimui –čia labai svarbus vaidmuo tenka žiūrėjimo estetikai (gali būti, kad būtent regos jautrumas aplinkai ir paskatino būsimąjį režisierių pasukti į reklamos ir [[video klipai|muzikinių video klipų]] kūrimą).
Tai, kad režisierius Jeunet kuria fantastinius filmus taip pat kiek glumina prancūzų kino kritikus, nes ilgą laiką buvo įprasta, jog tokio žanro kūrėjai daugiausiai yra kilę iš [[Didžioji Britanija|Didžiosios Britanijos]] ar [[JAV|Jungtinių Amerikos valstijų]]. Net pats režisierius viename interviu yra sakęs, jog „ Prancūzijoje žmonės labiau mėgsta rimtus, dramatinius, realistiškus filmus, o man patinka žaisti su viskuo: garsu, kostiumais, kamera.“ <ref> [Ezra, Elisabeth, Contemporary Film Directors. Jean-Pierre Jeunet, 2008] </ref>.
== Išnašos ==
| |||