Tėbai (Graikija): Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 28:
[[VI a. pr. m. e.]] pabaigoje pirmąkart susipyko su [[Atėnai]]s, kurie padėjo mažam [[Platėja|Platėjos]] kaimeliui išsaugoti nepriklausomybę nuo Tėbų ir atmušė pastaruojų įsiveržimą į [[Atika|Atiką]]. Neapykanta Atėnams geriausiai paaiškina nepatriotinius Tėbų poelgius per persų invaziją į Graikiją (480–479 m. pr. m. e.). Nors 400 karių buvo nusiųsta į [[Termopilų mūšis|Termopilus]] ir ten pasiliko su [[Leonidas|Leonidu]], bet galutiniam mūšyje nedalyvavo ir pasidavė persams, Tėbų aristokratai perėjo į [[Kserksas I|Kserkso]] pusę ir aršiai už jį kovėsi [[Platėjos mūšis|Platėjos mūšyje]] 479 m. pr. m. e. Nugalėtojai graikai atėmė iš Tėbų Bojotijos lygos vadovo vaidmenį, o [[Sparta|Spartos]] ketinimams juos išspirti iš Delfų amfiktiono sutrukdė tik Atėnų užtarimas.
[[457 m. pr. m. e.]] norėdama sutrukdyti Atėnams centrinėje Graikijoje, sugrąžino Tėbams Bojotijos lygos vadovavimą. Kadmėjos tvirtovė pasitarnavo kaip pasipriešinimo centras, kai Atėnai užėmė visą kraštą (457–447 m. pr. m. e.). Per [[Peloponeso karas|Peloponeso karą]] Tėbai, supykdyti to, kad Atėnai rėmė mažų Bojotijos miestų, ypač Platėjos, nepriklausomybę, buvo tvirti Spartos sąjungininkai, o mainais Sparta padėjo apgulti ir sugriauti Platėją [[427 m. pr. m. e.]] O 424 m. pr. m. e. Tėbų vadovaujama
Žlugus Atėnų galybei po Peloponeso karo, Tėbai sužinojo, kad Sparta ketina apsaugoti tuos kraštus, kuriuos jie ketino užimti, ir panaikino sąjungą. [[404 m. pr. m. e.]] jie siekė visiškai sugriauti Atėnus, bet [[403 m. pr. m. e.]] jau padėjo į Atėnus grįžti demokratijai, kad ji būtų atsvara Spartai. Po metų, tikriausiai įtikinti persų aukso, Tėbai sudarė branduolį sąjungos, nukreiptos prieš Spartą. Haliarto (395 m. pr. m. e.) ir Koronėjos (394 m. pr. m. e.) mūšiuose jie pademonsravo savo didėjančią karinę galią, kai su spartiečiais kovėsi kaip su lygiais. Karo pasekmės buvo katastrofiškos Tėbams, kai visuotinis susitarimas 387 m. pr. m. e. nustatė visų Graikijos miestų savivaldą ir nušalino bojotiečius nuo jų valdymo. Tėbų galia dar labiau sumažėjo 382 m. pr. m. e., kai Sparta po išdavystės užėmė tvirtovę. Po trijų metų spartiečių įgula buvo išvyta, o vietoj oligarchijos įvesta demokratija. Po to buvusiuose karuose [[Epaminondas|Epaminondo]] ir [[Pelopidas|Pelopido]] sukurta armija parodė esanti geriausia Graikijoje. Po padrikos kovos metų, kai Tėbai užvaldė Bojotiją, pasiekė zenitą pergalėje prieš spartiečius [[Leuktros mūšis|Leuktros mūšyje]] [[371 m. pr. m. e.]] Nugalėtojai buvo sveikinami kaip išvaduotojai visoje Graikijoje. Tėbai įsiveržė į Peloponesas|Peloponesą ir su didelę sąjunga ilgam palaužė Spartos galią, iš dalies todėl, kad išlaisvino helotos, spartiečių ekonomikos pagrindą. Panašios ekspedicijos buvo nusiųstos į [[Tesalija|Tesaliją]] ir Makedoniją.
Bet Tėbų dominavimas buvo trumpalaikis, nes valstybės, kurias jie išlaisvino, nenorėjo visam laikui tapti jų pavaldiniais. Dėl varžybų su Atėnais, kurie 395 m. pr. m. e. buvo Tėbų sąjungininkais, bijodami Spartos, o nuo 387 m. pr. m. e. stengėsi palaikyti galios balansą, Tėbų imperija nesusikūrė. Epaminondui žuvus [[Mantinėjos mūšis|Mantinėjos mūšyje]] 362 m. pr. m. e. Tėbai prarado lyderių pozicijas. Kare su kaimynine [[Fokidė|Fokide]] (356–346 m. pr. m. e.) Tėbai nesugebėjo net išsaugoti dominavimo Centrinėje Graikijoje, o pasikvietę [[Pilypas II|Pilypą II]] sutriuškinti fokiečius, jie leido Makedonijos karaliui pavojingai arti priartėti prie Tėbų sienų. Nuotaikos pasikeitė, kai [[Demostenas]] įkalbėjo Tėbus dalyvauti paskutiniame bandyme sutrukdyti makedoniečiams užimti Graikiją. Tačiau [[Cheronėjos mūšis]] buvo pralaimėtas ir Tėbai prarado viltis susigrąžinti įtaką. Pilypas pasitenkino nušalinęs Tėbus nuo Bojotijos valdymo, bet po nesėkmingo maišto 335 m. pr. m. e. prieš makedoniečius, jo sūnus [[Aleksandras Didysis]] nubaudė miestą jį sugriaudamas, tik, pasak legendų, palikdamas šventyklas ir poeto [[Pindaras|Pindaro]] namus.
Kai jis pergalingai kovojo šiaurėje, Atėnai ir Tėbai vėl nusprendė sukilti, bet kai kiti miestai dvejojo, Tėbai kovojo iki paskutinio kraujo lašo. Bet kova buvo beprasmė, po skerdynių Aleksandras sugriovė miestą iki pamatų, o jo teritoriją padalino kitiems Bojotijos miestams. Tėbiečiai buvo parduoti į vergiją. Buvo pasigailėta tik šventikų, makedoniečius palaikiusios partijos lyderių ir Pindaro palikuonių. Toks Tėbų likimas privertė Atėnus pasiduoti. Pasak [[Plutarchas|Plutarcho]], Atėnų pasiuntinys Fokionas, įtikino neištremti antimakedonietiškos partijos vadų, tame tarpe Demosteno.
[[Bizantija|Bizantijos]] laikais mieste slėpdavosi pabėgėliai nuo užpuolikų. Nuo X a. Tėbai tapo naujo [[šilkas|šilko]] kelio prekybos centru, o šilko dirbtuvės skatino muilo ir dažų importą iš Atėnų. Šilko gamyba taip klestėjo, kad XII a. Tėbai aplenkė [[Konstantinopolis|Konstatinopolį]] pagal išgaunamą šilką. Tėbų moterys garsėjo savo audiniais.
Nors [[1146]] m. miestą nusiaubė normanai, Tėbai greitai atsigavo ir klestėjo iki Bizantijos padalinimo [[1204]] m. Dėl turtų frankų de la Roche dinastija išsirinko Tėbus savo sostine. 1311 m. Tėbai buvo trumpai gyvavusios Katalonijos gvardijos valstybės sostine.
Dabar Tėbai yra klestintis prekybos miestas, plačiai žinomas dėl savo prekių.
== Nuorodos ==
*[http://www.timelessmyths.com/classical/thebes.html Tėbų istorija] (anglų kalba)
| |||