|
== Istorinės aplinkybės ==
jie visi buvo tais metais PYDARAI
[[1918]] m. lapkritį Vokietijos imperijai pralaimėjus [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmąjį pasaulinį karą]], žlugus Vokietijos monarchijai ir valdžią [[Berlynas|Berlyne]] perėmus kairiosioms jėgoms, visoje Vokietijoje, įskaitant ir [[Rytų Prūsija|Rytų Prūsiją]], prasidėjo politinė suirutė. Tuo metu Lietuvos valstybėje jau veikė laikinoji vyriausybė, kuri siūlė mažlietuvių veikėjams jungtis prie gimstančios Lietuvos valstybės. Spaudimą didino ir Tilžės spaudoje paskelbta žinia, esą [[JAV]] prezidentas T. V. Vilsonas Amerikos lietuvių delegacijai pažadėjęs pasirūpinti, jog Mažoji Lietuva iki pat [[Karaliaučius|Karaliaučiaus]] būtų įjungta į atkuriamą Lietuvos valstybę.
Keliasdešimt prolietuviškai nusiteikusių mažlietuvių veikėjų [[1918]] m. [[lapkričio 16]] d. [[Tilžė]]je įkūrė naują politinę organizaciją – ''Prūsų lietuvių tautos tarybą'', kurios nariais tapo [[Prūsija|Prūsijos]] landtago narys kunigas prof. [[Vilius Gaigalaitis]], kunigas [[Mikelis Reidys]], rašytojas ir filosofas [[Vydūnas]], taip pat [[Martynas Jankus]], [[Viktoras Gailius]], [[Erdmonas Simonaitis]], [[Adomas Brakas]], [[Kristupas Lekšas]], [[Jonas Vanagaitis]] ir kt. Vos įsisteigusi, tą pačią dieną taryba 100 tūkst. egz. tiražu išplatino atsišaukimą „Lietuvninkai! Pabuskit, klausykit, padabokit!“. Daugeliui tarybos narių užėmus tvirtą prolietuvišką poziciją, iš jos pirmininko pareigų galiausiai atsistatydino [[Vilius Gaigalaitis]]. Po dviejų savaičių, [[lapkričio 30]] d., susirinkusi spaustuvininko Enzio Jagomasto namuose Tilžėje, taryba paskelbė tokį aktą:
'''Mažosios Lietuvos Tautinės Tarybos AKTAS'''
''Atsižvelgdami į tai, kad viskas, kas yra, turi teisę gyvuoti, ir tai, kad mes Lietuviai čionai Prūsų Lietuvoj gyvenantieji, sudarome šito krašto gyventojų dauguomenę, reikalaujame mes remdamies ant Vilsono Tautų paties apsisprendimo teisės, priglaudimą Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos. Visi savo parašu šitą pareiškimą priimantieji pasižada visas savo jėgas už įvykdinimą minėtojo siekio pašvęsti.''
''Tilžėje, [[lapkričio 30]] d. 1918 mt.''
''Prūsų Lietuvos Tautinė Taryba.''
Pasirašė: [[Jonas Vanagaitis]], [[Viktoras Gailius]], [[Martynas Jankus]], [[Mikelis Deivikas]], [[Mikas Banaitis]], A. Smalakys, [[Kristupas Paura]], [[Mikelis Lymantas]], D. Kalniškys, [[Fridrikas Zubaitis|Fr. Zubaitis]], [[Kristupas Kiupelis]], [[Enzys Jagomastas]], [[Jurgis Arnašius]], [[Jurgis Lėbartas]], [[Liudvikas Deivikas]], [[Jonas Užpurvis]], [[Jurgis Gronavas]], [[Mikelis Mačiulis]], [[Emilis Bendikas]], [[Mikelis Reidys|M. Reidys]], [[Valteris Didžys|V. Didžys]], [[Jokūbas Juška]], [[Mikelis Klečkus]], [[Jurgis Margys]].
Aktas buvo pasirašytas niekieno nedeleguotų ir neišrinktų 24 asmenų, tarp kurių nebuvo nei Viliaus Gaigalaičio, nei Vydūno. Todėl objektyviai aktas negali būti laikomas [[lietuvininkai|lietuvinininkų]] politinio apsisprendimo išraiška, ką patvirtino ir vėlesni įvykiai, kai Lietuva susidūrė su nelojaliu mažlietuvių nusistatymu po [[1923]] m. integruodama [[Klaipėdos kraštas|Klaipėdos kraštą]]. [[1919]] m. pradžioje Lietuvos valstybei atstovavusi delegacija [[Paryžiaus taikos konferencija|Paryžiaus taikos konferencijoje]] šią deklaraciją naudojo kaip lietuvininkų politinio apsisprendimo įrodymą. Panašu, kad Lietuvos politikai, nesuprasdami per šimtmečius susiklosčiusių skirtumų tarp mažlietuvių ir didlietuvių, Prūsų lietuvių tautos tarybą išties traktavo kaip lietuvininkų interesų reiškėją, nors realiai dauguma lietuvininkų tiek [[1918]] m., tiek ir vėliau liko ištikimi savo ankstesnei politinei orientacijai į Vokietiją. Vokietija daugumai Klaipėdos krašto lietuvių buvo sava valstybė.
[[Kategorija:Lietuvos istorija]]
[[Kategorija:Klaipėdos kraštas]]
[[Kategorija:Mažoji Lietuva]]
[[Kategorija:Tilžė]]
[[de:Akt von Tilsit]]
[[en:Act of Tilsit]]
[[nds:Akt vun Tilsit]]
[[pl:Akt Tylżycki]]
|
