Rektascensija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Rektascensijos sąvoka buvo žinoma dar nuo [[Hiparchas (astronomas)|Hiparcho]] laikų, kai jis matavo žvaigždžių pusiaujines koordinates antrame amžiuje pr.prieš KrKristų. Bet [[Hiparchas (astronomas)|Hiparchas]] su savo įpediniais sukūrė savo žvaigždžių katalogą, kuris buvo susietas su [[Ekliptinė koordinačių sistema|ekliptine koordinačių sistema]] ir rektascensijos panaudojimas liko nuošalyje.

Po [[Teleskopas|teleskopo]] išradimo, astronomams atsivėrė galimybė stebėti dangaus objektus detaliau, o tam prireikė galimybės teleskopą išlaikyti ties vienu objektu norimą laiko tarpą. Paprasčiausias būdas tai padaryti yra teleskopui įrengti [[Pusiaujinė montuotė|pusiaujinę montuotę]], kuri leidžia teleskopą sukti tokiu pačiu [[kampinis greitis|kampiniu greičiu]], kokiu sukasi dangaus sfera dėl Žemės sukimosi apie ašį. Kai tik pusiaujinė montuotė plačiau paplito, [[pusiaujinė koordinačių sustemasistema]], kurioje yra ir rektascensija, taip pat paplito del savo patogumo. Pusiaujinė montuotė gali turėti su dangaus objektų koordinatėmis (rektascensija ir [[deklinacija]]) susietą gradavimo skales, kurios tvirtinamos prie teleskopo sukimosi ašių. Taip palengvinamas žvaigždžių koordinačių matavimas. PirmajįPirmąjį [[žvaigždžių katalogas|žvaigždžių katalogą]], kuriame buvo panaudotos rektascensija ir deklinacija, sudarė John Flamsteed ''[[Historia Coelestis Britannica]]'' (1712, 1725).