|
| mirties data = {{Mirė|1944|11|6|1861|2|23}}
| mirties vieta = [[Berlynas|Berlyne]]
| tautybė = lietuvis
| sutuoktinis =
| tėvas =
Gydytojo praktika vertėsi iki [[1917]] m. JAV redagavo kai kuriuos lietuviškus laikraščius ir žurnalus. Dalyvavo kuriant daugelį draugijų ir jų darbe: ''[[Apšvietos ir mokslo draugija]]'' ([[1883]] m., [[Tilžė]]je), ''[[JAV – Lietuvos mylėtojų draugija]]'' ([[1885]] m.), ''[[Lietuvių susivienijimas Amerikoje]]'' ([[1900]] m.), ''[[Lietuvių mokslo draugystė]]'' ([[1889]] m.), ''[[Lietuvių laisvamanių susivienijimas Amerikoje]]'' ([[1900]] m.), ''[[Lietuvių laisvamanių sąjunga]]'' ([[1910]] m.), [[Lietuvių laisvamanių federacija]] ([[1918]] m.), [[Laisvamanių etinės kultūros draugija]] ([[1935]] m.).
[[1914]]–[[1919]] m. – vienas žymiausių „Sandaros” politinės organizacijos veikėjų.
J. Šliūpas propagavo [[Materializmas|materialistinę]] pasaulio sampratą. Dideliu materializmo autoritetu laikė Liudvigą Biūchnerį (''Ludwig Büchner''), išvertė į [[Lietuvių kalba|lietuvių kalbą]] jo veikalą „Jėga ir medžiaga“. [[Pažinimo teorija|Pažinimo teorijoje]] J. Šliūpas buvo [[Sensualizmas|sensualistas]]. Kritikavo [[Religija|religinę]] pasaulėžiūrą. Socialinės pažiūros eklektiškos ([[Marksizmas|marksizmo]], [[Pozityvizmas|pozityvizmo]], [[Krikščioniškasis socializmas|krikščioniškojo socializmo]], [[Etinis socializmas|etinio socializmo]] ir kitų filosofinių koncepcijų įtaka). [[Etika|Etiniuose]] klausimuose, kuriuos glaudžiai siejo su socialine problematika, J. Šliūpas rėmėsi F. R. Lamenė (''F.R. de Lamennais''), [[Džonas Stiuartas Milis|Džono Stiuarto Milio]] (''J. S. Mill'') ir [[Herbertas Spenseris|Herberto Spenserio]] (''H. Spenser'') idėjomis. [[Estetika|Estetikoje]] J. Šliūpas – [[Kritinis realizmas (estetika)|kritinio realizmo]] atstovas.
== Kūryba, darbai ==
Jonas Šliūpas tapo pirmojo nelegalaus lietuvių žurnalo Aušra, pradėto leisti Mažojoje Lietuvoje, redaktoriumi (1883 - 1884).
Jis įsteigė bei redagavo lietuviškus laikraščius ir žurnalus: Unija, Lietuviškasis balsas, Apšvieta, Nauja gadynė, Laisvoji mintis.
Šliūpas buvo labai produktyvus kūrėjas - paliko daugiau kaip 70 knygų, vertimų, sekimų, nepaprastai daug publicistikos. Jis rašė istorijos, literatūros istorijos, literatūros kritikos, filosofijos, sociologijos, etikos, estetikos, politikos ir kitais klausimais, vertė, svariai prisidėjo kuriant lietuvišką filosofijos terminiją.
Reikšmingesni J. Šliūpo raštai yra:
Išganymas vargdienio (1886),
Tikyba ar mokslas? (1895),
Koks privalo būti vaikų auginimas ir auklėjimas (1908),
Lietuvių-latvių respublika ir Šiaurės Tautų Sąjunga (1918),
Valstybė ir jos uždaviniai (1929).
Daugelį savo raštų ir straipsnių Šliūpas pasirašinėjo įvairiais slapyvardžiais bei kriptonimais: Aržuolaitis, Baisusis Barzdočius, Kuokštis, Lietuvos Mylėtojas, Asz, J.Sz., K., Šlp. ir kt. arba iš viso nepasirašinėjo.
Daug reikšmės teikė tautos istorijai, todėl yra parašęs nemažai darbų Lietuvos istorijos, bei etnografijos tema darbų:
„Katalikų bažnyčios veikimas Nepriklausomoje Lietuvoje 1919 iki 1933” (1934), „Palyginamoji pasaulio religijų istorija” (1936).
„Lietuvybės praeitis, dabartis ir ateitis” (1897),”
Lietuvių protėviai Mažojoje Azijoje” (1899),
„Lietuvių tauta senovėje ir šiandien” (1904-1905, 2 t.),
„Gadynė šlėktos viešpatavimo Lietuvoje (1569-1795 m.)” (1909),
„Mažoji, arba Prūsiškoji Lietuva XIX-ame šimtmetyje” (1910),
„Lietuvių, latvių bei prūsų, arba baltų, ir jų prosenių mitologija” (1932).
Parašė pirmąją lietuvių literatūros istoriją „Lietuviškieji raštai ir raštinikai” (1890), prisidėjo prie literatūros mokslo ir estetikos, filosofijos terminų kūrimo.
Parašė medicinos populiarinimo darbų („Higiena” arba „Sveikatos dėsnių mokslas”, 1928;
„Senovės ir viduramžių istorija”, (1934). Išvertė nemažai L. Buchnerio, J. Spenserio, Dž. Maikebo, J. Mosto, J. Berio veikalų.
Jono Šliūpo pasaulėžiūra nevientisa, permaininga (galbūt pirmiausia todėl, kad joje susipynusios įvairiausios nelygiavertės idėjos), su radikalaus kritiškumo apraiškomis. Daugiausia kūrybinių impulsų jis įgijo iš vadinamojo populiariojo, t.y. biuchneriškojo, materializmo, pozityvizmo, krikščioniškojo socializmo, vadinamojo „katedros socializmo", neokantizmo. Jaunystėje jį traukė kai kurios marksizmo idėjos (tuo laiku domėtis marksizmu buvo tiesiog madinga, taip pat tapo įprasta derinti liberalizmo ir marksizmo idėjas). Šliūpo filosofiniai svarstymai buvo glaustai suformuluota tam tikra idėjinė programa, kurią jis stengėsi realizuoti visokeriopa savo veikla.
Šliūpas ryškiausiai atstovauja materialistinei filosofijos krypčiai, kuri pradėjo formuotis Lietuvoje XIX a. pabaigoje. Jo ir panašaus lygio J. Adomaičio darbai itin reljefiškai atskleidžia to meto materializmo turinį. Šliūpas, kaip materialistas, pasižymėjo ir tarpukario Lietuvoje, rūpindamasis laisvamaniškos pasaulėžiūros pagrindimu. Stipriausias akstinas šitokios pasaulėžiūros nuostatoms skleisti buvo noras teikti mokslo žinias apie pasaulį, gamtą, žmogų ir tokiu būdu skatinti tautiečius lavintis, sąmonėti, ieškoti, jo žodžiais tariant, patikimų, naujoviškų, moderniojo mokslo duomenimis paremtų, pasaulėžiūrinių principų. Filosofiniu žvilgsniu jis siekė aprėpti daugiau materialiąją nei dvasinę būtį. Šliūpas iš esmės brandino monistinę materialistinę pasaulio sampratą kaip gamtos mokslų refleksiją ir kaip teistinio pasaulėvaizdžio alternatyvą.
Brandindamas savo požiūrį į visuomenę, Šliūpas, atrodo, daugiausia gilinosi į Vakarų Europos ir lenkų pozityvistų veikalus. Jo visuomenės sampratoje išskirtinos dvi - visuomenės raidos pažangos link ir ateities visuomenės - temos. Jos tarsi sujungia daugelį įvairiuose raštuose išmėtytų socialinių problemų.
Ypatinga vieta J. Šliūpo kūryboje skiriama tautos problemai. XIX a. pabaigoje lietuvių tautos būklė buvo kritiška. Tuo metu nedaug kas tikėjo tautos atgimimu, jos geresne ateitimi. Šliūpas vienas pirmųjų pagrindė tuo laiku lietuviams labai svarbią idėją, kad tauta gali tapti istoriškai reikšminga individualia kultūra. Vėlesniuose Šliūpo rašiniuose tolydžio buvo ryškinama mintis, kad tautos gyvybei ir kultūrai išsaugoti būtina laisvė. Tiek Šliūpas, tiek jo bendraminčiai individualios tautinės kultūros idėją ėmė vis glaudžiau sieti su laisvės principu, su tautinės valstybės idėja, o pastarąją - su demokratine valstybės samprata. Tokiu būdu buvo formuojamas modernus tautos supratimas ir skatinamas jos laisvės siekimas. Šliūpas bene pirmasis XIX a. pabaigoje aiškiai iškėlė Lietuvos politinės nepriklausomybės idėją.
J. Šliūpas (šalia P. Leono, P. Avižonio, J. Adomaičio) yra vienas pasaulietinės etikos Lietuvoje pradininkų. Jis visą gyvenimą plėtojo laisvamanišką „prigimtinės moralybės" koncepciją. Šioje srityje bene labiausiai pasireiškė jo, kaip mąstytojo, savarankiškumas ir originalumas.
Literatūros istorija ir kritika.
Šliūpas buvo vienas kūrybingiausių XIX a. pabaigos lietuvių literatų, aktyviausiai reiškęsis 1883 - 1893 m.
Pirmą didesnį straipsnį iš lietuvių literatūros istorijos - „Simonas Daukantas, Lietuvos raštininkas" - jis paskelbė Aušroje (1883). Straipsnyje supažindinama „su mūsų giliai mokintu, nuomoningu, labai darbščiu Simonu Daukantu", pateikiama S.Daukanto ir M.Valančiaus laiškų ištraukų, atidedant ateičiai „apgarsinimą itin plataus rašto apie jo gyveną ir veikalus".
Vėliau, išvykęs į JAV, Lietuviškajame balse Šliūpas spausdino trumpas lietuvių literatūros apžvalgas nuo pirmųjų lietuviškų knygų pasirodymo iki jo gyvenamojo meto. Paskui tas apžvalgas jis papildė naujais rašiniais ir 1890 m. Tilžėje išleido knygą Lietuviškieji raštai ir raštininkai.
Tai buvo pirmoji ištisinė lietuvių literatūros istorija, parašyta lietuvių kalba.
Periodiniuose leidiniuose Aušra, Lietuviškasis balsas, Apšvieta ir kituose Šliūpas išspausdino apie 30 straipsnių iš lietuvių literatūros ir per 20 lietuviškų knygų recenzijų. Juose pateikė vertingų žinių apie rašytojų gyvenimą ir veiklą, išryškino demokratinius ir patriotinius jų kūrybos bruožus. Pasirodžius J. Kriščiukaičio-Aišbės apsakymų rinkiniui Kas teisybė - tai ne melas (1892), Šliūpas savo redaguojamoje Apšvietoje tais pačiais metais (Nr. 1) išspausdino trumpą recenziją, kurioje rašė: „Skaitant šitą knygelę, gali žmogaus širdis pasidžiaugti ir pasiraminti. Iš visų pusių ji yra gera. Medega dėl apysakų tapė pasemta iš gyvenimo lietuvių, ir netrūksta niekur geros pamėklės ir gerų pasargų dėl mūsų kaimiečių."
Šliūpui rūpėjo ir lietuvių dramaturgija bei lietuviškasis teatras. Pasirodžius A. Fromo-Gužučio dramai Ponas ir mužikai (1893), tais pačiais metais Apšvietoje (Nr. 13) Šliūpas ją recenzavo. Pažymėjęs, kad „originališkų dramatistų mes mažai turime", jis labai džiaugiasi pristatydamas „mūsų garsųjį novelistą bei dramaturgą Aleksandrą Gužutį, kuris labai daug dramų yra surašęs iš gyvenimo lietuvių".
Taip pat Šliūpas recenzavo J. Griniaus pjesę Kova po Griunvaldu (Apšvieta, 1892, Nr. 2), A. Lingio - A. Veliuoniškio išverstą L. Tolstojaus komediją Pirmutinis degtinės varytojas, paskelbtą 1892 m. Ūkininke (Apšvieta, 1893, Nr. 7-8).
Šliūpas palankiai įvertino vengrų rašytojo Moriso Jokai'aus apysaką Pajudinkime, vyrai, žemę!, kurią „trumpai perpasakojo lietuviškai" A. Kriščiukaitis-Aišbė ir išleido Tilžėje1892m.(Apšvieta,1892,Nr.6).
Panašiai pasidžiaugia Šliūpas ir B. Matusevičiaus bei K. Griniaus parengtu leidiniu Genių dėdė - lenkų publicisto Szymono Dieksteino Tėvo Simono sekimu, išleistu Vilniuje1892m.(Apšvieta,1893,Nr.7-8).
Šliūpas kritiškai vertino A. Burbos poemą Senkaus Jurgis, išleistą Ragainėje 1889 m. (Apšvieta, 1893, Nr. 9), ir su kai kuriomis išlygomis - S. Gimžausko rinkinį Lietuvos Bičiulis,išleistą1881m.(Aušra,1883,Nr.3,4).
Šliūpo, kaip praktinės orientacijos mąstytojo, įvairaus pobūdžio rašiniai pirmiausia svarbūs dėl savo poveikio lietuvių tautinei sąmonei (ypač XIX a. pabaigoje), savito įnašo į daugelį lietuvių dvasinės kultūros sričių. Jo atliktų darbų gausa byloja, kiek nepaprastai daug savo tautai gali padaryti vienas žmogus. Ne veltui lietuvių išeivijos filosofas ir sociologas Vytautas Kavolis straipsnyje „Pradžios ir pabaigos", išspausdintame 1980 m. „Metmenyse“, apibūdindamas Lietuvos iškiliąsias asmenybes, Šliūpą drauge su Basanavičiumi yra pavadinęs XIX a. milžinais. Anot Kavolio, Šliūpas - tai radikalioji, reformatoriškoji lietuvių tautinio atgimimo žmogaus versija.
== Nuorodos ==
|
