Baltų mitologija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 12:
Svarbiausi baltų mitologijos bruožai išryškėja per pagrindines [[semantika|semantines]] priešpriešas, kurias sudaro erdvės, laiko, socialiniai, vertinamieji pasaulio požymiai, palankūs ir nepalankūs žmogui. Pagal mitologijos personažų funkcijas, jų individualizacijos laipsnį ir svarbą žmogui skiriami keli baltų mitologijos lygmenys:
 
'''I lygmuo''' – jam priklauso aukščiausieji dievai, įeinantys į visiems baltams bendrą [[panteonas|panteoną]] ir mitinius siužetus. Vyriausias yra [[praamžius|Dievas]], gyvenantis danguje. Prūsų panteone jis vadinamas [[praamžius|Ukapirmu]]. Po jo eina griausmavaldis [[Perkūnas]]. Jis pavaldus Dievui, nuo jo priklausantis, bet kartais yra senesnis už jį (latvių ''Vecais Tēvs'' – Senasis Tėvas). Dievas turi vaikų, sūnų (liet. Dievo sūneliai, latv. ''Dieva dēli'', greta Perkūno sūnūs – ''Pērkona dēli''). Su jais susiję archaiškiarchajiški vaizdiniai, kilę iš indoeuropiečių dieviškųjų dvynių kulto. Latvių liaudies dainose išliko motyvų, siejančių Dievo vaikus su kitų tautų dievinamais dvyniais – [[graikų mitologija|graikų]] Dioskūrais, [[indų mitologija|indų]] [[Ašvinas|Ašvinais]]. Dievo sūnūs įsimyli Dievo dukterį (liet. Saulės duktė, latv. ''Saules meita''). Dievo sūnūs įkūnija [[vaisingumas|vaisingumą]], siejami su žemdirbystės kultu. Agrarinė dvynių mito simbolika paaiškinama dvigubos varpos – dvigubo vaisiaus – ritualine svarba (liet. dvilypis, kemerys, latv. ''jumis'' – žodis, kilęs iš seno indoeuropietiško dieviškųjų dvynių pavadinimo).
 
Kaip aktyviausias, rūsčiausias ir galingiausias mitinis personažas veikia griausmo ir žaibo dievas Perkūnas, įkūnijantis karinę ir netiesiogiai ūkinę (susijusią su vaisingumu) funkciją. Jam priešingas yra [[Velnias]], kurio kultas turi ryšio su galvijais žymių. Tai senos indoeuropietiškos tradicijos tąsa – [[pomirtinis pasaulis]] įsivaizduojamas kaip ganykla. Velnias susijęs su apatiniu pasauliu, mirtimi ir drauge su vaisingumu. Perkūnas persekioja savo priešininką, gyvenantį žemėje. Kartais tautosakoje pasakojama Perkūno rūstybės priežastis – Velnio ryšys su griausmavaldžio žmona, jos ir žmonių galvijų pagrobimas. Perkūnas turi padėjėją [[Mitinis Kalvis|Kalvį]].
 
Kitas archaiškasarchajiškas mitas, kurio fragmentų išliko lietuvių ir latvių tautosakoje – [[Saulė (mitologija)|Saulės]] ir [[Mėnulis (mitologija)|Mėnulio]] dangiškos vestuvės. Lietuvių liaudies dainoje „Mėnulio svotba“ Perkūnas perkerta Mėnulį kardu (mėnulio dilimo paaiškinimas) už tai, kad šis, pamilęs [[Aušrinė|Aušrinę]], sulaužė ištikimybę Saulei. Kitame, tautosakoje išlikusiame, mite [[Aušrinė]] (rytmečio žvaigždė, latv. ''Austra'') yra Perkūno žmona, kurią jis už neištikimybę nutrenkia į žemę ir ji pavirsta chtonine deive. Latvių ryto žvaigždė Auseklis, Saulė, Mėnulis ir Žvaigždės (latv. ''Zvaigznes'') sudaro dangiškąją šeimyną.
 
Individualiausia I lygmenyje atrodo prūsų mitologija. Jų panteonas labiausiai sutvarkytas, jo personažai (vien tik vyriški) diferencijuoti ne tik pagal funkcijas, bet ir pagal išorę. Šiam lygmeniui priklauso 10 dievų: Dievas ir Perkūnas, [[Patrimpas]] (upių ir šaltinių dievas), Autrimpas (jūros dievas), [[Pikuolis|Patulas]] (požemio dievas), [[Pergubrė|Pergubris]] (pavasario, augalijos dievas), Puškaitis (žemės, šeivamedžio personifikacija), [[Aušlavis|Aušautas]] (išlikimo, gyvybės dievas), [[Pilnytis|Pilvytis]] (turtų nešėjas). Vėliau šis prūsų panteonas pakito: Dievas gavo epitetą Ukapirmas, kuris vėliau virto jo vardu, Trimpas pasidalijo į [[patrimpas|Patrimpą]] ir Autrimpą, Patulas gavo Pikulo vardą, o Pikulas susidvejino i Pikulą ir Poklių, panteone atsirado naujas dievas [[Saulė (mitologija)|Svaikstikas]], susijęs su saule ir jos šviesa. „Tvarka“ pagrįsta tuo, kad yra mažai šaltinių – mažiau šaltinių mažiau prieštarauja vienas kitai.