Eugenijus Meškauskas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
cat. |
SNėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 5:
E. Meškauskas beveik 50 metų dėstė filosofiją, 30 metų vadovavo Filosofijos katedrai, sutelkė ir išugdė šios katedros darbuotojus. Tapęs katedros vedėju, rūpinosi nacionalinių kadrų ugdymu. E. Meškausko pastangomis VU Filosofijos katedra gavo teisę turėti aspirantų. Ilgą laiką jis buvo vienintelis aspirantų vadovas. Katedros aspirantams jis leido beveik laisvai pasirinkti disertacijų temas ir, lyginant su septintojo dešimtmečio pradžia, toli už marksistinės filosofijos ribų išplėsti Lietuvoje nagrinėjamas filosofijos problemas ir personalijas. Prof. E. Meškausko auklėjamiems ir vadovaujamiems universiteto filosofams, paskaitose ir leidiniuose atidavusiems privalomą duoklę marksistinei metodologijai, sovietmečiu iš esmės pavyko išvengti atotrūkio nuo pasaulinės filosofinės kultūros konteksto. E. Meškauskas ir jo mokiniai marksistinę filosofiją dėstė kaip bendrąją mokslo metodologiją, neretai padėdami plisti kitokioms teorijoms ir vertinimams.
Tuometinis filosofijos renesansas – tai visų pirma E. Meškausko nuopelnas. Būtent jis daugelį išmokė, kad filosofija gali ir turi būti ieškanti ir svarstanti, abejojanti ir įrodinėjanti. Tai buvo šviesi ir tauri asmenybė, dažnai vadinama Lietuvos Sokratu.
*[[1927]]–[[1931]] m. Kauno uiversitete studijavo teisę.
eilutė 19 ⟶ 20:
Yra parašęs knygų, paskelbęs straipsnių apie filosofijos metodologinį turinį, iš pažinimo teorijos, [[ideologija|ideologijos]] teorijos, filosofijos istorijos. Tyrinėjo pažinimo (erdvės, laiko, [[materija|materijos]], vystymosi ir kt. sąvokas, praktikos vaidmenį pažinimo procese), mokslo [[metodologija|metodologijos]], [[determinizmas|determinizmo]], [[materializmas|materializmo]], [[dialektika|dialektikos]], visuomeninės sąmonės, [[ideologija|ideologijos]] teorijos problemas.
Profesorius Eugenijus Meškauskas buvo ta asmenybė, kuri padarė žymią įtaką pokario Lietuvos filosofinei kultūrai – formavo filosofinę mintį ir filosofavimo stilių. Vilniaus universitetas tapo svarbiausias filosofinių idėjų skleidimo židinys. Čia susibūrė geriausi filosofijos dėstytojai. Tuometinis filosofijos renesansas – tai visų pirma E. Meškausko nuopelnas. Būtent jis daugelį išmokė, kad filosofija gali ir turi būti ieškanti ir svarstanti, abejojanti ir įrodinėjanti. Tai buvo šviesi ir tauri asmenybė, dažnai vadinama Lietuvos Sokratu.
== Įvertinimas ==
[[1996]] m. E. Meškauskas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinu.
| |||