Ankstyvoji krikščionybė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Vajezus (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 5:
70 m. e. m. buvo sunaikinta Antroji Šventykla ir apie [[135]] m. [[žydai]] buvo išvyti iš pervadintos Jeruzalės (''Aelia Capitolina'') po [[Bar Kokhbos maištas|Bar Kokhbos maišto]]. Tarp palikusiųjų miestą buvo didelė krikščionių bendruomenė<ref name="Hinson" />. Po to, pasak Bažnyčios istoriko [[Euzebijus Cezarietis|Euzebijaus Cezariečio]], etninių žydų vadovavimą pakeitė gentilų lyderystė<ref>Eusebius of Caesarea, ''|Historia Ecclesiae'', IV knyga, 5–6 skyrius.</ref>. Panašiai [[Klaudijus]] išvijo žydus iš Romos [[49]] m., [[Neronas]] leido jiems grįžti, bet stojo prieš krikščionis po Didžiojo Romos gaisro [[64]] m., pradėdamas krikščionybės persekiojimą<ref name="Fox">Robin Lane Fox, ''Pagans and Christians: In the Mediterranean World from the Second Century AD to the Conversion of Constantine'', London: Viking, 1986, ISBN 978-0-670-80848-9.</ref>. Istorikai nesutaria, ar Romos valdžia skyrė žydus nuo krikščionių iki [[96]] m., kai [[Nerva]] pakeitė ''[[Fiscus Judaicus]]'' (nuo to laiko praktikuojantys žydai mokėjo mokesčius, krikščionys - ne)<ref>Wylen, Stephen M., ''The Jews in the Time of Jesus: An Introduction'', Paulist Press (1995), ISBN 0-8091-3610-4, Pp 190-192.; Dunn, James D.G., ''Jews and Christians: The Parting of the Ways, A.D. 70 to 135'', Wm. B. Eerdmans Publishing (1999), ISBN 0-8028-4498-7, Pp 33-34.; Boatwright, Mary Taliaferro & Gargola, Daniel J & Talbert, Richard John Alexander, ''The Romans: From Village to Empire'', Oxford University Press (2004), ISBN 0-19-511875-8, p. 426.; </ref>.
 
Krikščionybė toliau plito II a. Svarbiausi to meto rašytojai ir lyderiai buvo [[Irenėjus]] iš [[Lionas|Liono]]<ref name="Fox" />, [[Polikarpas]] iš [[Smirna|Smirnos]]<ref name="Fox" />, [[Ignacijus Antiochietis]], [[Klemensas I]] iš Romos ir [[Justinas Kankinys]]. Trečiame amžiuje krikščionių skaičius toliau didėjo (Robin Lane Fox mano, kad apie 250 m. krikščionys sudarė 2 % Romos imperijos gyventojų)<ref name="Fox" />. Tarp to laikotarpio mokytojų buvo [[Origenas]] iš Aleksandrijos, [[Tertulianas]] iš Šiaurės Afrikos. [[AntonijusŠv. DidysisAntanas]] ir kiti įkūrė krikščionių monasticismą (vienuolių praktika), o [[Gregorijus Švietėjas|Gregorijaus Švietėjo]] dėka [[Armėnija]] tapo pirmąja krikščioniška valstybe. Po to kai [[Konstantinas Didysis]] prieš Milvijos tilto mūšį [[312]] m. atsivertė į krikščionybę Romos imperija pagal [[Milano ediktas|Milano ediktą]] [[313]] m. toleravo krikščionybę, vėliau [[Teodosijus I]] krikščionybę padarė valstybine religija [[380]] m., o krikščionybė iškilo [[Bizantijos imperija|Bizantijos imperijoje]].
 
Pirmąjame amžiuje prasidėjusi kaip judaizmo religinis judėjimas, po trijų šimtmečių krikščionybė tapo valstybine Romos imperijos religija bei įtakingu tikėjimu už jos ribų<ref name="Fox" />. Pasak Will Durant, krikščionybė laimėjo prieš pagonybę, nes siūlė patrauklesnę doktriną, o bažnyčios lyderiai geriau atsiliepė į žmonių poreikius nei priešininkai<ref name="CC">Will Durant. Caesar and Christ. New York: Simon and Schuster. 1972</ref>. Nikėjos susirinkimas užbaigia laikotarpį. Po to seka Septyni pirmieji Bažnyčios susirinkimai ([[325]] - [[787]] m.).