Eugenijus Meškauskas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Atmestas Justina123456789 pakeitimas, grąžinta paskutinė versija (Homo keitimas)
S biografija
Eilutė 8:
 
[[Kategorija:Lietuvos filosofai]]
Biografija
Eugenijus Meškauskas. Filosofas, mokslininkas, nusipelnęs kultūros veikėjas, žurnalistas. Kauno uiversitete studijavo teisę. 1940 m. baigė Vilniaus universitetą. 1940–1941 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete. 1942–1944 m. buvo laikraščio „Tarybų Lietuva“ redaktoriaus pavaduotojas. Nuo 1944 m. Vilniaus universitete, jis pradėjo dėstyti filosofiją. 1947–1956 m. buvo Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto dekanas, 1956–1959 m. – mokymo reikalų prorektorius, nuo 1956 m. – filosofijos katedros vedėjas; profesorius (1982). Yra paskelbęs knygų, straipsnių apie filosofijos metodologini turinį, iš pažinimo teorijos, ideologijos teorijos, filosofijos istorijos. 1959-1987 m. - Filosofijos katedros vedėjas.
 
 
 
Asmenybė
Kovo 1 d. profesoriui Eugenijui Meškauskui būtų sukakę 100 metų.
Atėjęs dirbti į universitetą E. Meškauskas, be kitų dalykų, skaitė ir filosofijos istorijos kursą. Pradėjo nuo senovės graikų mąstytojų. Prieš kiekvieną paskaitą dvi dienas jai ruošdavęsis, susidarydavęs aiškią loginę nagrinėjamos temos atskleidimo grandinėlę, kurios kalbėdamas stengdavęsis laikytis, nors kartais dėl vienų ar kitų netikėtai kilusių minčių nuklysdavęs į šoną. Kurso dėstymo metu taip įsitraukęs į senovės autorių veikalus, kad iki semestro pabaigos buvo likusios dvi savaitės, o dėstytojas dar aiškinęs antikinę filosofiją. Nuo tada profesorius taip pamėgo šią filosofiją, kad, jo paties žodžiais tariant, visada, kada gyvenime iškildavę sunkumų ar nemalonumų, jis prisimindavęs, jog pasaulyje yra graikų filosofija, ir pasidarydavę lengviau. Kaip tik tada susiklostė profesoriaus nuostata žiūrėti į dėstymą kaip į mokslo tiriamąjį darbą. Šį požiūrį jis stengėsi perduoti ir jaunesniems kolegoms būdamas katedros vedėjas ir disertacijų vadovas. 1955 m. E. Meškauskas buvo komandiruotas į Maskvą rašyti disertacijos. Iš karto naujokas gavo iš mokslinio vadovo prof. Aleksejaus Gagarino užduotį - recenzuoti gynimui įteiktą disertaciją. Radęs darbe grubaus nemokšiškumo apraiškų, E. Meškauskas parašė triuškinamą recenziją, manydamas, kad vadovas jos niekam nerodys. Bet vadovas, „dar kažką pats pridėjęs“, įteikė recenziją pagal adresą. Nors disertacija buvo formaliai apginta, bet netrukus tarybos sprendimas buvo anuliuotas. Ši patirtis suteikė E. Meškauskui pasitikėjimo savo jėgomis. Per metus jis parašė ir sėkmingai apgynė savarankiškai parengtą darbą iš pažinimo teorijos. Filosofijoje E. Meškauskas reikšmingais laikė tokius darbus, kurie analizuoja kokią nors teorinę problemą ir kuriuose galima panaudoti bei įvertinti kitų mąstytojų indėlį ją sprendžiant. Atskirų personalijų nagrinėjimas jam nebuvo patrauklus, bet tolerantiškai pripažino, kad ir tokie darbai mokslui reikalingi. Vertingiausias filosofinio traktato bruožas, pasak E. Meškausko, yra tai, kiek autorius sugebėjo įsigilinti į pasirinktą problemą, kiek perleido ją per savo patirties prizmę bei praturtino ir kokias naujas pagrįstas išvadas savarankiškai padarė. Filosofijos paskirtį E. Meškauskas siejo su mokslinio mąstymo kultūros ugdymu. Filosofija turinti mokyti mąstymo aiškumo, apibrėžtumo, nuoseklumo, o ne pasklidumo, miglotumo, sakydavo jis. Pats studijavo teisę ir kaip tik tada išmokęs mąstymo griežtumo, o ko nors daugiau jam, kaip filosofui, jurisprudencijos studijos nedavusios. Moksliškumą E. Meškauskas apibrėžė kaip kelių lygmenų principų taikymą analizuojant gamtos ir visuomenės reiškinius. Filosofija formuluojanti bendriausius metodologinius principus, nusakančius, kaip reikėtų prieiti prie tiriamos problemos. E. Meškauskas kalbėjo ir dėstė mintis, išoriškai žiūrint, labai paprastai, bet už paprastos formos slypėjo giliai permąstytas ir išjaustas turinys, kuriam perimti reikėjo intensyvaus paties klausytojo darbo. Profesorius visą gyvenimą liko ištikimas savo jaunystės dienų priesakui „Nekalbėk gražiai!“, t. y. venk įmantrių žodžių ar frazių, o visada gilinkis į dalyko esmę. Ir kalboje, ir elgesyje, ir gyvenimo būde jis nemėgo puošnios formos, madų vaikymosi, buvo tikras nonkonformistas, neskubėjo pritarti naujovėms. E. Meškausko demokratiškumas pasireiškė vienodai pagarbiu santykiu su kiekvienu asmeniu - suaugusiu ar mažu. Permainingas laikas daug kartų bandė palenkti profesorių į savo pusę, bet jis visada buvo savimi.
 
Mokslinė veikla
Be daugelių kitų nuopelnų Eugenijus Meškauskas buvo aktyvus ,,Problemų“ redkolegijos narys bei autorius. Pažymint iškilios asmenybės, daug Lietuvos kultūrai nusipelnusio žmogaus gimimo metines, ,,Problemų“ numeryje išspausdintas niekur neskelbtas Eugenijaus Meškausko paskutiniais gyvenimo mėnesiais parašytas straipsnis, taip pat filosofo idėjų ir darbų apžvalga bei vertinimai, profesoriaus mokinių, kolegų prisiminimai. Daugelis prof. E. Meškausko svarbiausių publikacijų yra išspausdinta ,,Problemų“ numeriuose. Savo publikacijose aiškinosi daugybę įdomių filosofinių klausimų bei sampratų. Pavyzdžiui.: Erdvės ir laiko problema filosofijoje // ,,Problemos“ . 1977. Nr. 2(20). P.13-15; Dialektinė vystimosi proceso samprata // ,,Problemos” 1987 . Nr. 36. P. 5-13. Rašė ne tik šiame žurnale, bet ir daugelyje kitų mokslinių žurnalų. Savo nuomonę dėstė ir ,, Mokslas ir gyvenimas“ numeriuose.
 
Įverinimas
1996 m. E. Meškauskas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinu.
 
Aforizmai, mintys
"Kasdieniame bendravime paprotinės dorovinės normos visų pirma išreiškia paprastąjį žmonių solidarumą, būtiną vidinę bet kokių visuomenės kolektyvų egzistavimo sąlygą. Visuomeninis auklėjimas padaro jas vidinio įsitikinimo arba sąžinės dalyku." Tai V. Žemaičio knygoje "Etika. Aforizmų žodynas" Meškausko išsakyta mintis apie "normą"
 
Šaltiniai
• ISSN 1392-1126. PROBLEMOS. 1998. 54
• http://www.samogit.lt/Index.htm