Satyrinė periodika: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Satyrinė periodika''' - humoristiniai leidiniai, skirti visuomeninei kritikai. Juose spausdinami [[Satyra|satyriniai]] ir [[Humoras|humoristiniai]] kūriniai<ref>Žurnalistikos enciklopedija. Vilnius, 1997.</ref>, kuriuose pašiepiamos socialinio, politinio, kultūrinio gyvenimo, etikos ir moralės ydos visuomenėje. [[Tarpukaris|Tarpukariu]] leistos satyrinės periodikos publikacijos pasižymi minėtų sričių aktualijų išmanymu bei intelektualia įžvalga. Satyrinių leidinių redakcijos jautėsi esančios pranašesnės už bulvarinius leidinius ir laikėsi savotiško „garbės kodekso“ – kritikavo ir smerkė tuos, kurie per spaudą suvedinėjo asmenines sąskaitas. Satyriniuose laikraščiuose ir žurnaluose dažniausiai dirbo tik keli nuolatiniai darbuotojai, todėl redakcijos nuolat ragindavo skaitytojus siųsti savo kūrybą.

 

== Pirmieji lietuviški satyriniai leidiniai ==

Iki Lietuvos valstybės sukūrimo daug lietuviškų satyrinių leidinių leista [[Amerikos lietuviai|išeivių]] Jungtinėse Amerikos Valstijose („Ragana“, „Perkūnas“, „Pipiras“, „Tarka“ „Philadelphijos niekai“, „Laisvamanių žiedai“, „Dagis“ ir kt.)<ref>Ten pat.</ref>. Tačiau satyrinės periodikos „aukso amžiumi“ laikytini 1918-1940 metai. Šiuo laikotarpiu leista apie keturias dešimtis satyrinių laikraščių ir žurnalų, tokius leidinius turėjo ir įvairios draugijos bei asociacijos (studentų, mokytojų draugijos ir pan.).

Satyriniai lediniai labai skyrėsi savo periodiškumu, gyvavimo trukme, apimtimi bei [[Tiražas|tiražais]]. Nemaža tokių leidinių dalis ėjo vienerius ar kelerius metus, kai kurie išeidavo tik kartą, dažniausiai – balandžio pirmąją<ref>URBONAS, Vytas. Lietuvos žurnalistikos istorija. II dalis. Klaipėda, 2004.</ref>. Dalis satyrinių leidinių buvo savaitraščiai, kiti išeidavo kartą per dvi savaites, mėnesį, kai kurie buvo leidžiami nereguliariai. Leidinių apimtis – nuo dviejų puslapių laikraščių iki šešiolikos puslapių žurnalų. Tiražai – nuo šimto iki trijų tūkstančių [[Egzempliorius|egzempliorių]].

 

== Ilgiausiai gyvavę leidiniai ==

Iš visų Nepriklausomoje Lietuvoje leistų UB išskirtini žurnalas „Spaktyva“ ir laikraštis „Kuntaplis“. Tai ilgiausiai ėję satyriniai leidiniai. „Spaktyva“ pasirodė 1924 metais ir buvo leidžiama iki 1934 metų. Žurnalas leistas Kaune, redaktoriais buvo B. Balčiūnas, P. [[Būdvytis]]. Per dešimt leidybos metų keitėsi leidinio periodiškumas – buvo leidžiamas kartą, dukart per mėnesį, kartais eidavo nereguliariai. „Spaktyvos“ redakcija yra išleidusi ir teminių numerių – „Spaktyva ir Motoras“, „Vytautinė Spaktyva“, leido biuletenį „Baisi telegrama“. Be to, 1928, 1929 ir 1931 metais pasirodė „Linksmas Spaktyvos kalendorius“.

Laikraštis „Kuntaplis“ ėjo 1933-1940 metais Kaune. [[Savaitraštis|Savaitraštį]] redagavo V. Pranukevičius, H. [[Henrikas Ernestas Blazas|Blazas]] ir T. [[Teofilis Tilvytis|Tilvytis]]. „Kuntaplyje“ buvo spausdinami J. Baltušio, H. Blazo, J. Čyžiaus, K. Jakubėno. L. Janušytės, D. Rodos, J. Šimkaus. T. Tilvyčio tekstai, J. Buivydo, R. Kalpoko, J. Martinaičio, P. Tarabildos, S. Žuko karikatūros. Laikraščio redakcija taip pat išleido kelis metinius priedus („Kuntaplio kalendorius“, „Kuntapliava“, Kuntaplynas“, „Kuntapliškoji enciklopedija“)<ref>Ten pat.</ref>.

 

== Satyrinė periodika sovietinės okupacijos metais ==

Sovietmečiu bene vienintelis satyrinis leidinys buvo žurnalas „Šluota“. Žurnalą dar 1934 metais nelegaliai pradėjo leisti [[LKP|Lietuvos komunistų partijos]] Kauno regiono komitetas, prisidengęs revoliucinių dailininkų grupės vardu. 1940-1941 metais „Šluotą“ leido vaizdinės agitacijos ir propagandos įstaiga „Agitpropas“, o nuo 1956 metų – LKP CK leidykla. „Šluotą“ redagavo B. [[Gediminas Motuza Matuzevičius|Motuza-Matuzevičius]], B. Žekonis, S. Žukas, J. [[Bulota]], A. Strakšys.

Nemaža dalis Nepriklausomoje Lietuvoje leistų satyrinių leidinių sovietmečio pradžioje „iškeliavo“ kartu su [[Emigracija|emigrantais]]. Dažnai nepakeistais pavadinimais satyriniai laikraščiai ir žurnalai buvo leidžiami lietuvių išeivių stovyklose Kemptene, Diorverdene, Hanau ir kituose Vokietijos miestuose, Svelvike (Norvegija), Brukline, Čikagoje, Bostone, Niujorke (JAV), Monrealyje, Velande (Kanada), San Paule (Brazilija), Montevidėjuje (Urugvajus), Buenos Airėse (Argentina), Melburne (Australija)<ref>TAMOŠIŪNAS, Julius. Lietuviškų periodinių leidinių bibliografija, 1832-1982. Kaunas, 1991.</ref>.

 

== Satyriniai leidiniai po 1990 m. ==

 

Prasidėjus [[Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis|Sąjūdžiui]], imta leisti ir keletas naujų, ir bandyta tęsti kai kurių tarpukariu ėjusių satyrinių laikraščių ar žurnalų leidybą. 1988 metais pasirodė „Kranklys“ (red. L. Kiauleikis, leistas iki 1992 metų), 1989 metais - „Titnagas“ (red. A. Narbutas, leistas iki 1993 metų), „Ūpas“ (red. A. [[Dabulskis]], leistas iki 1993 metų), 1990 metais – „Bezmėnas“ (red. S. Čyvas, leistas iki 1992 metų), atgaivintas savaitraštis „Kuntaplis“ (red. Č. Valadka, leistas iki 1991 metų) ir kt<ref>Žurnalistikos enciklopedija. Vilnius, 1997.</ref>. Tačiau nei vienas iš jų neišsikovojo tvirtesnių pozicijų ir nesugebėjo suburti didesnio skaitytojų rato. Išleidus po keletą ar keliolika numerių, jų leidyba nutraukta.

 

== Išnašos ==

{{ref}}