Liudvikas Bocianskis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos |
SNėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 7:
[[1935]] m. Liudvikas Bocianskis paskirtas lenkų okupuoto Vilniaus krašto ([[Vilniaus vaivadija (1925-1939)|Vilniaus vaivadijos]]) vaivada. Aktyviai vykdė polonizaciją, su lenkų dvasininkų pagalba uždarinėjo lietuvių ir baltarusių bažnyčias, draugijas<ref>http://www.genocid.lt/Leidyba/16/burauska.htm</ref>, reiškė nepasitenkinimą lietuviška Vilniaus krašto gyventojų kilme<ref>http://www.draugas.org/09-25-09januta.html</ref>. [[1936]] m. [[vasario 11]] d. išleido memorandumą, kuriuo smarkiai apribojo tautinių mažumų teises vaivadijoje. Jo nurodymu iš Vilniaus lenkų radijo pašalintas ten dirbęs [[Česlovas Milošas]], už leidžiamas baltarusiškas dainas<ref>http://www.magwil.lt/archiwum/2008/mm1/stc-15.htm</ref>. Vėliau rašytojas reaguodamas į tai sukūrė pašiepiančią poemą apie Bocianskį „Tostas“<ref>http://www.ceo.org.pl/portal/epio_dokument?docId=35442</ref>. 1939 m. gegužę Bocianskis paskirtas [[Poznanės vaivadija|Poznanės vaivadijos]] vaivada.
Prasidėjus [[IIPK|II-ajam pasauliniam karui]] ir okupavus Lenkiją Bocianskis paliko Poznanę ir buvo paskirtas vyresniuoju viršila. [[1939]] m. [[rugsėjo 17]] d. pasienio ruože tarp [[Čeremošas|Čeremošo]] ir [[Kutai|Kutų]] bandė sustabdyti į [[Rumunija|Rumuniją]] bėgusį lenkų maršalą [[Edvardas Smigly-Rydzas|Edvardą Smigly-Rydzą]]. Nepavykus jo perkalbėti tęsti kovą, protestuodamas bandė nusišauti, tačiau tik sunkiai susižeidė ir buvo nugabentas į Rumuniją <ref> [http://www.wprost.pl/ar/?O=66711&C=57 Dariusz Baliszewski, Most honoru, Wprost nr 34/2004 (1138)] </ref>. Ten buvo internuotas, vėliau pasitraukė į Vakarų Europą.
[[1947]] m. apsigyveno [[Anglija|Anglijoje]]. Ten gyveno iki pat savo mirties 1970 m. vasario 7 d. Palaidotas [[Londonas|Londono]] Ganersburio kapinėse.
| |||