|
'''Eugenijus Meškauskas''' (g. [[1909]] m. [[kovo 1]] d. Aukštrakiai, Raseinių raj. - [[1997]] m. [[spalio 9]] d. [[Vilnius|Vilniuje]]) – sovietinių laikų lietuvių filosofas, profesorius. Daugiausia nagrinėjo [[marksizmas|marksistinės]] metodologijos, pažinimo, [[ideologija|ideologijos]] klausimus. Jo paskaitos nebuvo dogmatinio pobūdžio.
== Biografija ==
E. Meškauskas gimė ūkininkų šeimoje. Mokėsi [[Raseinių gimnazija|Raseinių gimnazijoje]], buvo trečios gimnazijos laidos absolventas. Priklausė Ateitininkų kuopai, buvo jos pirmininkas. [[1927]]–[[1931]] m. studijavo teisę [[Vytauto Didžiojo universitetas|Vytauto Didžiojo universitete]]. Dar mokydamasis gimnazijoje jis parodė savo nepriklausomą charakterį. Studijų metais jo įsitikinimų kryptis – kairumas, būdingas nemažam tarpukario Lietuvos inteligentų sluoksniui. Buvo vienas iš studentų draugijos Aurora steigėjų. Iki [[1940]] metų dirbo įvairiose Kauno miesto įstaigose. [[1940]] m. baigė [[Vilniaus universitetas|Vilniaus universitetą]].
== Mokslinė veikla ==
[[1940]]–[[1941]] m. dėstė [[Vytauto Didžiojo universitetas|Vytauto Didžiojo universitete]]. Kai karo metais pasitraukė į [[Rusija|Rusiją]], [[1942]]–[[1944]] m. jam teko laikraščio „Tarybų Lietuva“ redaktoriaus pavaduotojo pareigos. Nuo [[1944]] m. iki [[1995]] m. dėstė filosofiją Vilniaus universitete. [[1947]]–[[1956]] m. buvo Istorijos ir filologijos fakulteto [[dekanas]], [[1956]]–[[1959]] m. – Vilniaus universiteto prorektorius mokslo reikalams. [[1956]] metais grąžino filosofijai, kaip ir visam universitetui, lietuvišką veidą. Pradžia siejama su tapusiu rektoriumi Juozu Bulavu. Jis pakvietė E. Meškauską į prorektoriaus pareigas. Ir nors J. Bulavas greitai neteko rektoriaus pareigų, akademinis atgimimas buvo pradėtas (E. Meškauskas [[1959]] m. atleistas kartu su rektoriumi [[Juozas Bulavas|Juozu Bulavu]] „už politinio pobūdžio klaidas“). [[1956]]–[[1987]] m. – Filosofijos katedros vedėjas; profesorius ([[1982]]).
== Bibliografija ==
Yra parašęs knygų, paskelbęs straipsnių apie filosofijos metodologinį turinį, iš [[pažinimas|pažinimo]] [[teorija|teorijos]], [[ideologija|ideologijos]] teorijos, [[filosofija|filosofijos]] istorijos. Tyrinėjo pažinimo (erdvės, laiko, [[materija|materijos]], vystymosi ir kt. sąvokas, praktikos vaidmenį pažinimo procese), mokslo metodologijos, [[determinizmas|determinizmo]], [[materializmas|materializmo]], [[dialektika|dialektikos]], visuomeninės sąmonės, ideologijos teorijos problemas.
== Įvertinimas ==
[[1996]] m. E. Meškauskas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio [[Gediminas|Gedimino]] trečiojo laipsnio [[ordinas|ordinu]].
== Aforizmai, mintys ==
"Kasdieniame bendravime paprotinės dorovinės normos visų pirma išreiškia paprastąjį žmonių [[solidarumas|solidarumą]], būtiną vidinę bet kokių visuomenės kolektyvų egzistavimo sąlygą. Visuomeninis auklėjimas padaro jas vidinio įsitikinimo arba sąžinės dalyku." Tai V. [[Žemaitis|Žemaičio]] knygoje "Etika. [[aforizmas|Aforizmų]] žodynas" Meškausko išsakyta mintis apie "normą"
== Bendra informacija ==
Profesorius Eugenijus Meškauskas buvo ta asmenybė, kuri padarė žymią įtaką pokario Lietuvos filosofinei [[kultūra|kultūrai]] – formavo filosofinę mintį ir filosofavimo stilių. Vilniaus universitetas tapo svarbiausias filosofinių idėjų skleidimo židinys. Čia susibūrė geriausi filosofijos dėstytojai. Tuometinis filosofijos [[renesansas]] – tai visų pirma E. Meškausko nuopelnas. Būtent jis daugelį išmokė, kad filosofija gali ir turi būti ieškanti ir svarstanti, abejojanti ir įrodinėjanti. Tai buvo šviesi ir tauri asmenybė, dažnai vadinama Lietuvos [[sokratas|Sokratu]].
Be E. Meškausko asmenybės neįsivaizduojamas nei pokarinis Vilniaus universitetas, nei pokarinė Lietuvos filosofija, nei apskritai jos [[intelektas|intelektualinis]] gyvenimas. Daugeliu atžvilgių jis buvo šviesus autoritetas, pakankamai pripažintas gana skirtingos galvosenos ir laikysenos studentų, inteligentų, o sukąstais dantimis net ir valdžios žmonių. Tai buvo fenomenas, susijęs su daugelio žmonių gyvenimais, o kartu juos modifikavęs, [[humanizmas|humanizavęs]] ir gynęs. E. Meškauskas, pats ir per savo mokinius, savo dėstomo dalyko universalumu nuspalvino bent dviejų generacijų universitetinę mąstyseną, kuri ir buvo ta dirva, kurioje pasisėjo Persitvarkymo [[sąjūdis|Sąjūdžio]] grūdas.
E. Meškauskas beveik 50 metų dėstė filosofiją, 30 metų vadovavo Filosofijos [[katedra|katedrai]], sutelkė ir išugdė šios katedros darbuotojus. Tapęs katedros vedėju, rūpinosi [[nacionalistas|nacionalinių]] kadrų ugdymu. E. Meškausko pastangomis VU Filosofijos katedra gavo teisę turėti aspirantų. Ilgą laiką jis buvo vienintelis aspirantų vadovas. Katedros aspirantams jis leido beveik laisvai pasirinkti [[disertacija|disertacijų]] temas ir, lyginant su septintojo dešimtmečio pradžia, toli už marksistinės filosofijos ribų išplėsti Lietuvoje nagrinėjamas filosofijos problemas ir personalijas. Prof. E. Meškausko auklėjamiems ir vadovaujamiems universiteto filosofams, paskaitose ir leidiniuose atidavusiems privalomą duoklę marksistinei metodologijai, sovietmečiu iš esmės pavyko išvengti atotrūkio nuo pasaulinės filosofinės kultūros konteksto. E. Meškauskas ir jo mokiniai marksistinę filosofiją dėstė kaip bendrąją mokslo metodologiją, neretai padėdami plisti kitokioms teorijoms ir vertinimams. Šiuo požiūriu Vilniaus universiteto Filosofijos katedra gerokai skyrėsi nuo kitų TSRS universitetų panašių katedrų. Vienas E. Meškausko mokinių Krescencijus Antanas Stoškus prisimena: „... katedros gyvenimas susidėjo iš dviejų dalių – akademinės ([[pedagogika|pedagoginis]] ir mokslinis darbas) ir laisvų pokalbių. Abi dalys buvo vienodai svarbios ir vienijo žmones apie jos [[dvasia|dvasinį]] centrą – E. Meškauską. Dabar manau: turbūt laisvoji dalis tais laikais buvo net svarbesnė. Tai buvo savotiškas diskusijų klubas, gana atvirai svarstęs visas viešojo gyvenimo problemas ir stebėtinai neišprovokavęs [[represija|represijų]]. <...> Mes buvome labai skirtingi, tačiau mus vienijo kritiškas, o kartais ironiškas požiūris į viską, kas vyko mūsų krašte ir pasaulyje. Kitur tokios liberalios ar intelektualios aplinkos mes neturėjome. Akademiniai užsiėmimai mus mokė teorinės, o laisvieji pokalbiai – gyvenimo išminties. Tuščia klausti, kuri pusė buvo lemianti. Jos abi formavo tą reiškinį, kuris vadinamas Meškausko mokykla“. Mokyklos kūrėjas E. Meškauskas (svarbesni atstovai – A. Lozuraitis, J. Repšys, K. Stoškus) skatino kritiškai plėtoti [[marksizmas|marksizmo]] principus, jį traktavo kaip bendrąją mokslų metodologiją.
== Šaltiniai ==
* Pagal spaudą parinktas [[straipsnis]] Snieguolės Misiūnienės.
* Prof. [[Česlovas Kalenda|Česlovo Kalendos]] [[straipsnis]].
* V. [[Žemaitis|Žemaičio]] knyga " Etika. Aforizmų žodynas"
== Nuorodos ==
[http://www.vilniausmuziejai.lt/putinas/apie_muzieju.php E. Meškauskas gyveno kartu su V. M. Putinu]
[http://www.vilnensis.vu.lt/istorija/42-istorija/656-prof-eugenijus-meskauskas-buvo-vaiksciojanti-universiteto-dvasia E. Meškauskas vaikščiojanti universiteto dvasia]
[http://www.mb.vu.lt/721 E. Meškauskui 100]
{{Lt-biograf-stub}}
|
