Rusijos Amerika: Skirtumas tarp puslapio versijų

3 442 pridėti baitai ,  prieš 10 metų
nėra keitimo aprašymo
S (robotas Pridedama: de, es, nl, ru)
[[Vaizdas:FortRoss-chapel-reconstructed.jpg|thumb|right|250px|Fort Roso cerkvė (rekonstrukcija)]]
{{inuse}}
'''Rusijos Amerika''' ({{ru|Русская Америка}}, {{en|Russian America}}) - [[Rusijos imperija|Rusijos imperijos]] valdos Šiaurės Amerikoje ([[Aliaska]], [[Aleutų salos]], [[Aleksandro salynas]], gyvenvietės dabartinės JAV [[Ramusis vandenynas|Ramiojo vandenyno]] pakrantėje ([[Fort Rosas]])), egzistavusios 1733-1867 m. Formaliai Rusijos valda tapo 1799 m., kai statusą patvirtino caro įsakas.
 
== Aliaskos atradimas==
Rašytiniai šaltiniai rodo, kad pirmieji europiečiai, pasiekę Aliaską, buvo iš Rusijos. 1648 m. [[Semionas Dežniovas|Semiono Dežniovo]] ekspedicija išplaukė iš [[Kolyma|Kolymos]] žiočių į [[Arkties vandenynas|Arkties vandenyną]], aplenkė rytinį [[Azija|Azijos]] žemyno galą ir atplaukė prie [[Anadyris|Anadyrio upės]]. Vienas pasakojimas teigia, kad vienas ekspedicijos laivas nuklydo ir atsidūrė prie Aliaskos. Tačiau nėra įrodymų, kad būtų buvusi įkurta kokia gyvenvietė. Žinia apie rastą Aliaską Rusijos vyriausybės nepasiekė, tad klausimas, ar [[Sibiras]] jungiasi su [[Šiaurės Amerika]] liko neaiškus. 1725 m. caras [[Petras I]] pareikalavo surengti naują ekspediciją.
 
1733-1743 m. vyko antroji Kamčiatkos ekspedicija. Laivai „Šv.Petras“ (kapitonas danas [[Vitus Bering|Vitus Beringas]]) ir „Šv.Pavelas“ (kapitonas rusas [[Aleksejus Čirikovas]]) 1741 m. birželį išplaukė iš Kamčiatkos uosto [[Kamčiatkos Petropavlovskas|Kamčiatkos Petropavlovsko]]. Netrukus laivai atsiskyrė, bet toliau plaukė į rytus.
<br>Liepos 15 d. Čirikovas pamatė žemę, manoma, Aleksandro salyno [[Velso Princo sala (Aliaska)|Velso Princo salos]] Pietryčių Aliaskoje vakarinę pakrantę.<ref>{{cite web | title=Russia's Great Voyages | url=http://www.calacademy.org/exhibits/science_under_sail/people.html | accessdate= September 23 | accessyear= 2005 }}</ref> Jis pasiuntė į krantą valtį su grupe jūrininkų, kurie buvo pirmieji europiečiai, išsilaipinę Šiaurės Amerikos šiaurės vakarų pakrantėje.
 
Maždaug liepos 16 d. Beringo laivas „Šv. Petras“ pamatė Šv. Elijaus kalną ({{en|Mount Saint Elias}}) Aliaskos pusiasalyje. Netrukus po to jie pasuko atgal į Kamčiatką. Tuo tarpu Čirikovo „Šv. Pavelas“ į Kamčiatką išplaukė tik spalio mėnesį su žiniomis apie jų aptiktą žemę.
 
Lapkričio mėnesį Beringo laivą išmetė į krantą dabartinėje [[Beringo sala|Beringo saloje]]. Joje V. Beringas susirgo ir mirė, o laivą smarkūs vėjai sudaužė į gabalus. Laivo įgula saloje peržiemojo, išlikę gyvi iš nuolaužų pasistatė naują laivą ir 1742 m. rugpjūčio mėn. išplaukė link Kamčiatkos. Jų atvežti [[kalanas|kalanų]] kailiukai pasirodė esantys puikiausi kailiai pasaulyje, tad paklausa paskatino kurti gyvenvietes Aliaskoje.
 
==Rusų kolonijos==
=== 1740-1800 m. ===
Nedidelės kailių prekeivių grupės ėmė iš Sibiro plaukti į Aleutų salas. Kadangi kelionės iš Sibiro į Ameriką būdavo ilgos, trukdavo 2-4 metus, kartais ilgiau, jie ėmė kurti medžiotojų ir prekeivių postus. Paskutinį XVIII a. dešimtmetį jie tapo nuolatinėmis gyvenvietėmis. Apie pusė kailių prekeivių buvo rusai iš įvairių Rusijos dalių ar Sibiro. Likę prekeiviai buvo įvairių Sibiro tautų atstovai ar mišrios kilmės Sibiro gyventojai, kilę iš įvairių Europos bei Azijos tautų.
[[Image:Bering Strait.jpeg|thumb|250px|left|Rytinė Rusijos pakrantė, Beringo sąsiauris ir vakarinis Aliasko krantas]]
 
Labai dažnai kailių prekeiviai ne patys medžiojo jūrų žvėris, o vertė tai daryti vietinius [[aleutai|aleutus]].<ref name="Colonies">Taylor, Alan (2001) ''American Colonies: The Settling of North America'' Penguin Books, New York;</ref> Sklindant žinioms apie kailių turtus Rusijos kompanijos ėmė vis labiau konkuruoti ir versti aleutus vergiškai dirbti joms.<ref name="Colonies"/> Carienė Jekaterina Didžioji, 1763 m. užėmusi sostą, paskelbė, kad jos pavaldiniai su aleutais turi elgtis sąžiningai. Kai kuriose salose ir Aliaskos pusiasalio dalyse prekeivių grupės sugebėjo taikiai sugyventi su vietiniais gyventojais. Tuo tarpu dalis prekeivių perėjo prie prievartinio bendravimo. Buvo imami [[įkaitas|įkaitai]], dalis vietinių buvo priversti palikti savo kaimus ir keltis kitur. Tarp kompanijų didėjo konkurencija, jos ėmė jungtis į didesnes, galingesnes kompanijas. Dažnai santykiai su vietiniais gyventojais virsdavo konfliktais.
 
Mažėjant žvėrių populiacijai aleutai, tapę priklausomi nuo susidariusios kailių mainų ekonomikos, buvo priversti ieškoti naujų medžioklės plotų Šiaurės Ramiajame vandenyne, kur veisėsi kalanai. Galinga Šelichovo ir Golikovo kompanija ėmė tapti monopolija, susidūrimai ir ginkluoti konfliktai ėmė darytis vis dažnesni. Ginkluota jėga ėmė tapti vietinių gyventojų eksploatavimo įrankiu. Aleutams sukilus rusai surengė baudžiamąjį žygį, kurio metu nemažai aleutų buvo nukauti, o jų valtys ir medžioklės įrankiai sunaikinti.
 
1741-1799 m., kol pasikeitė dvi gyventojų kartos, nuo europiečių atneštų ligų, kurioms vietiniai neturėjo imuniteto, išmirė 80% aleutų.<ref>[http://www.alaska.net/~aleut/Culture_History.html The Aleut Corporation Aleut History]</ref>
 
Kolonija niekada nebuvo labai pelninga dėl kailių pervežimo išlaidų. 1784 m. Grigorijus Šelichovas, vėliau įkūręs Rusijos Aliaskos kompaniją, dviem laivais („Trys šventintojai“ ir „Šv. Simonas“) atvyko į įlanką [[Kodiako sala|Kodiako saloje]], kuri vėliau buvo pavadinta ''Trijų Šventintojų įlanka'' ({{en|Three Saints Bay}}).<ref>{{cite web | title=Alaska History Timeline | url=http://kodiakisland.net/timeline.html | accessdate= August 31 | accessyear= 2005 }}</ref> Vietiniai gyventojai koniagai puldinėjo rusų ekspediciją, ir Šelichovo žmonės atsakė ginkluota jėga - nužudė šimtus vietinių gyventojų, paėmė įkaitus, kad likusius priversti paklusti. Po to Šelichovas Trijų Šventintojų įlankos pakrantėje Kodiako saloje įkūrė antrą nuolatinę rusų gyvenvietę Aliaskoje (pirmoji buvo [[Unalaška]]).
 
== Nuorodos ==
34 231

pakeitimas