Silvanonys: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
red. |
||
Eilutė 20:
}}
'''Silvanonys''' – kaimas vakarų [[Baltarusija|Baltarusijoje]]. Autobusų susisiekimas su [[Gardinas|Gardinu]]
==Istorija==
Senovėje lietuviai šią miškų apsuptą vietą vadino ''Ožiais'' (spėjama, kad ten medžiodavo ožius-stirnų patinus), lenkai pervadino į Hoža. Kadangi
▲Senovėje lietuviai šią miškų apsuptą vietą vadino ''Ožiais'' (spėjama, kad ten medžiodavo ožius-stirnų patinus), lenkai pervadino į Hoža. Kadangi greta, ant dešiniojo [[Nemunas|Nemuno]] kranto, vietovė taip pat buvo vadinama Hoža, tai upės tėkmės kairėje pusėje stovintis šis kaimas pradėtas vadinti ''Ožių Silvanonimis'' - {{pl|Hoża Sylwanowce}} ({{lot|Silva}} reiškia mišką). Galiausiai liko tik ''Silvanonių'' vardas.
[[LDK]] laikais toje vietoje buvo dvaras. Nuo 1920 m. Silvanonys priklausė [[Lenkija]]i, o po [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] - Baltarusijai.
Klasikinio stiliaus akmens mūro Kristaus Atsimainymo ({{be|Перамянення Пана}}) bažnyčia priklauso [[Sapackinė]]s dekanatui. Šventovė greičiausiai statyta 1840 m., nors baltarusiški šaltiniai nurodo 1899 m. Jos vidus trinavis, dvišlaičio stogo konstrukcijos laikosi ant keturių kolonų, virš keturkampio pastato iškilusi medinė varpinė. Bažnyčia 1991 m. remontuota, prie jos išsidėsčiusios didokos kapinės, kuriose palaidoti [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmajame pasauliniame kare]] kritę vokiečių kareiviai, [[Antrasis pasaulinis karas|Antrajame pasauliniame kare]] žuvę lenkų kariai, bažnyčioje tarnavę kunigai.
Apie 1905 metus čia sielovados darbą dirbo kunigas [[Pijus Andziulis]], kuris parapijos [[Sinevičiai|Sinevičių]], [[Misevičiai|Misevičių]] ir [[Kodziaučiai|Kodziaučių]] kaimuose dar rado lietuviškai kalbančių tikinčiųjų. Už tai, kad carinės valdžios persekiojamiems unitams teikė dvasinę pagalbą, buvo įskųstas gubernatoriui.
1906 m. pastoracinį darbą parapijoje dirbo klebonas [[Petras Dvaranauskas]]. 1906-15 m. klebonu tarnavo
== Nuorodos ==
| |||