Realizmas (tarptautiniai santykiai): Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Homobot (aptarimas | indėlis)
S Automatinis sutrumpinimų taisymas.
Eilutė 5:
Realizmas remiasi dviem pagrindinėmis prielaidomis. Pirma, valstybės suprantamos kaip monolitiniai blokai, o vidaus politika nedaro jokio poveikio užsienio politikai. „Realistų“ supratimu žmogus yra veikiamas normos ir realybės, kūrybinių ir griaunamųjų laisvės įgyvendinimo priemonių prieštaravimų. Iš šių prieštaravimų gimsta baimė, o iš baimės bandymas užsitikrinti saugumą per valdžią.
 
Antra, „realistai“ mano, kad valstybės yra nuolatinėje išgyvenimo kovoje tarpusavyje ir jų užsienio politika išskirtinai yra lemiama tos kovos. Tarptautinė sistema yra anarchiška ir negali sukurti ilgalaikių galios struktūrų. Pagrindinis valstybės tikslas yra jos pačios išgyvenimas, o tai geriausiai galima garantuoti valstybę darant galingesne nei kitos (potencialūs priešininkai). Dėl to valstybės siekia didinti savo galią, kurios pagrindiniai kintamieji yra valstybės teritorijos dydis (kai kurie autoriai nurodo ir apgyvendinimo būtinumą), [[Galia (tarptautiniai santykiai)|ekonominė ir karinė jėga]]. Svarbus realizmo teiginys yra tai, kad galia tarptautiniame lygmenyje yra nulio sumos žaidimas, t. y. vienos valstybės galiai stiprėjant, kitos valstybės (kitų valstybių) galia mažėja.
 
Dėl savo santykinio paprastumo politinis realizmas darė įtaką daugumai pokarinių Vakarų politikų. Žinomiausi realizmo atstovai tiek teorijoje, tiek praktikoje yra Henris Kisindžeris, [[Hansas Joachimas Morgenthau]], [[Zbignevas Bžežinskis]].
Eilutė 30:
 
G. Allison nurodė tokius pagrindinius Racionalaus veikėjo modelio bruožus:
* remiantis šiuo modeliu siekiama paaiškinti veiksmus, t. y. elgesį, atspindintį tikslus ir ketinimus (intencijas)
* veikėjas – nacionalinė [[vyriausybė]];
* pasirinktas veiksmas yra gerai apskaičiuotas sprendimas, geriausiai tinkantis konkrečios problemos sprendimui;