Lietuvos miestas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S robotas: smulkūs taisymai |
S Automatinis sutrumpinimų taisymas. |
||
Eilutė 21:
Miesto teises teikė Lietuvos didysis kunigaikštis, tuo rūpinosi ir didikai, kurių žemėse kūrėsi ir augo miestai. Miestų savivaldos organas buvo magistratas ([[burmistras]] ir tarėjai, kurie posėdžiavo [[rotušė]]se), miestiečių bylas sprendė [[suolininkų teismas]], valdovui priklausančiuose miestuose valdovas skyrė vietininką – vaitą. Didikai ir dvasininkai miestuose turėjo [[jurisdika]]s, kuriose tvarkėsi savo nuožiūra; tai iš dalies stabdė miestų augimą. Nuo XV a. pabaigos miestams ir miesteliams buvo teikiamos ir prekybos privilegijos.
XVI a. viduryje dab. Lietuvoje (be [[Klaipėdos kraštas|Klaipėdos krašto]]) miestų savivaldos teises turėjo 7–12 gyvenviečų. Vėliau jas gavo ne tik senieji, bet ir naujai kuriami (daugiausia [[Užnemunė]]je ir Šiaurės Lietuvoje, t. y. per karus su Vokiečių ir Livonijos ordinais nuniokotose teritorijose). Miestai diferencijavosi pagal administracinę reikšmę ([[vaivadija]], [[apskritis]] ir [[valsčius]]) ir dydį. Nedideli miestai mažai kuo skyrėsi nuo miestelių, kurie teisiniu požiūriu neturėjo miesto teisių. Miesto pirkliai turėjo gerus prekybos ryšius su kitomis [[valstybė]]mis ir tolimesniais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės miestais, bet juose buvo didesnis socialinis susiskaidymas. XV a. – XVI a. iš pirklių ir turtingųjų amatininkų susidarė miestiečių luomas. Didieji miestai (Vilnius, Gardinas, Trakai, Kaunas, [[Kėdainiai]]) buvo daugiataučiai – be lietuvių, juose gyvavo [[rusai]], [[lenkai]], [[žydai]], [[vokiečiai]], [[totoriai]], [[karaimai]].
== Miestų plėtra ==
| |||