Kalifatas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Nuorodų į nukrepiamąjį straipsnį keitimas: Arabija - Pakeistos nuorodos į Arabijos pusiasalis |
S Automatinis sutrumpinimų taisymas. |
||
Eilutė 19:
Patiems [[musulmonas|musulmonams]] trūko vienybės. Jau VII a. jie suskilo į [[sunitai|sunitus]] ir [[šiitai|šiitus]]. Mat [[Mahometas|Mahometo]] pasekėjai, be Korano, parašė ir daugiau šventųjų knygų – vadinamąsias sunas. Jose fiksuojama žodinė islamo tradicija, plačiai rašoma apie pranašo Mahometo gyvenimą, jo poelgius. Tarsi pateikiamas pavyzdys visiems musulmonams, kaip gyventi, net ką valgyti ir gerti, kaip šukuotis barzdą ir pan. Sunos kai kuo skyrėsi nuo Korano. Pavyzdžiui, jose aprašomi stebuklai, o Koranas jų nemini.
Dalis musulmonų nepripažino sunų, t. y. atskilo nuo sunitų ir buvo pavadinti šiitais (''atskalūnais''). Tarp sunitų ir šiitų grupuočių kalifate vyko atkakli, kone nuolatinė kova.
Arabų valstybę ypač alino valdininkų savivalė, [[korupcija]] ir nepakeliami mokesčiai, kuriuos stengtasi išreikalauti žiauriausiais būdais. Kartais net nebuvo leidžiama palaidoti mirusiojo, kol giminės nesumokės jo mokesčių. Valdininkai įsigudrino imti dvigubą mokestį, vieną pagal Mėnulio, kitą – pagal Saulės kalendorių. Kad gyventojai visiškai nenuskurstų, 820 m. kalifas įvedė mokesčių maksimumą, ne didesnį kaip 2/3 derliaus. Tad arabų valstybėje tvyrojo nuolatinė įtampa, dažnai kildavo maištų, sukilimų.
| |||