Latgala: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S robotas Keičiama: en:Latgalia; smulkūs taisymai |
S Sutrumpinimų tvarkymas. |
||
Eilutė 14:
<!--| colspan=2 | <small>{{{footnotes}}}</small> -->
|}
'''Latgala''' ([[latvių kalba|latvių k.]] ''Latgale'') – vienas iš 3 (ar 5) etninės [[Latvija|Latvijos]] etnokultūrinių regionų ir kartu vienas iš 4 Latvijos konstitucija įteisintų Latvijos istorinių etnografinių regionų (dab. Latvijos rytinė dalis; „konstitucinė“ Latgala apima ne visą etnokultūrinę Latgalą, t. y., teritoriją, kurioje kalbama latvių k. augšzemniekų [[tarmė|tarme]], – šios tarmės arealo vakarinis pakraštys dabar yra priskirtas „konstitucinėms“ [[Vidžemė|Vidžemei]] ir [[Žemgala]]i); „Latgalos“ vardu vadinamas nuo XIX a. pab. kairiajame [[Dauguva|Dauguvos]] krante esanti Latgalos dalis kartais laikoma atskiru [[Sėla|Sėlos]] istoriniu etnografiniu regionu. Didžiausi miestai – [[Daugpilis]] ir [[Rėzeknė]], [[katalikybė]]s centras – [[Agluona]] (spėjama karalienės Mortos gimtinė ir Mindaugo žūties bei palaidojimo vieta).
Taip pat – įv. tautų atstovų [[viduramžiai]]s vartotas [[latgaliai|latgalių genties]] žemės, t. y. tarp [[Rygos įlanka|Rygos įlankos]] ir dab. Latgalos esančios [[Vidžemė]]s sen. pavadinimas (žr. [[Latgala (baltų žemė)|Latgala]]).
== Istorija ==
=== Latgalos priešistorė ===
Iki XIII a. dab. Latgaloje gyvenę [[baltai]] etniniu požiūriu buvo daug artimesni [[lietuviai|lietuviams]] ir kt. rytų baltams nei į vakarus nuo [[Aiviekstė]]s ir jos intako Pededzės gyvenusiems latgaliams, o dab. Latgalos šiaurėje bent iki VIII-IX a. gyveno įv. finų gentys. Bronzos ir ankstyvajame bei senajame [[Geležies amžius|geležies amžiuose]] dab. Latgaloje gyveno daugiausia [[Brūkšniuotosios keramikos kultūra|Brūkšniuotosios keramikos]] ir (maždaug nuo I tūkstm. vidurio) [[Tušemlios kultūra|Tušemlios archeologinių kultūrų]] etnosai; Latgaloje gyvenusios Tušemlios kultūros nešėjų dalies raidą nuo I tūkstm. pab. stipriai paveikė tuomet suaktyvėjusi [[lietuviai (rytiniai senlietuviai)|rytinių senlietuvių]] ekspansija (dalis archeologų mano, kad X-XIII a. dab. Latgalos pietinės ir iš dalies centrinės dalies gyventojai buvo asimiliuoti lietuvių).
[[V amžius|V]]–[[VII amžius|VII a.]] dab. Vidžemės pietrytinėje dalyje susiformavę [[latgaliai]] skverbtis į dab. Latgalą buvo pradėję jau VI ir VII a. sandūroje (galimas daiktas, kad būtent dėl šios ekspansijos nurodytu laikotarpiu dab. Latgaloje ženkliai pagausėjo sutvirtintų [[piliakalnis|piliakalnių]]), tačiau X-XI a. juos šioje teritorijoje nustelbė IX-XI a. Rytų Latviją iš Dauguvos vidupio srities (t.y. iš IX-X a. dėl [[slavai|slavų]] antplūdžio sunykusios Tušemlios kultūros pagrindinio arealo) infiltravę vad. [[rytiniai latgaliai]] (sąlyginis pavad.), t. y., tiesioginiai dab. latgaliečių protėviai (daugelis istorikų ir net archeologų rytinių latgalių vis dar neskiria nuo tikrųjų, arba Vidžemės latgalių; kad pirmieji nebuvo tapatūs antriesiems, rodo, be kita ko, ir Polocko bei [[Nalšia|Nalšios]] kunigaikščio [[Gerdenis|Gerdenio]] [[1264]] m. sutarties su Livonijos ordinu aktas, kuriame Gerdenio pirmtako Konstantino Berankio ordinui padovanota Rėzeknės sritis aiškiai skiriama nuo „žemės, vadinamos Latgala“). X-XIII a. to nežinomo vardo rytų baltų etnoso kaimynai vakaruose buvo [[latgaliai]] ir [[sėliai]], šiaurėje bei šiaurės rytuose – [[estai]] ir [[setai]], rytuose – tuomet jau slavakalbiai [[krivičiai]], o pietuose (šiek tiek šiauriau Dauguvos atkarpos nuo Drisos įtekėjimo iki dab. Daugpilio) – [[lietuviai]].
Rytiniai latgaliai (=[[Nalšia|nalšėnai]]?) vertėsi daugiausia [[žemdirbystė|žemdirbyste]] ir [[gyvulininkystė|gyvulininkyste]], jų amatininkai gamino daugelio tipų [[ginklai|ginklus]], darbo įrankius, namų apyvokos reikmenis ir papuošalus, kaimyniniuose kraštuose nuo seno garsėjo latgaliečių moterų audiniai ir keramikos dirbiniai. Gyvendami prie Dauguvos prekybinės arterijos, rytiniai latgaliai intensyviai prekiavo su [[skandinavai]]s, [[lyviai]]s, latgaliais, sėliais, [[žemgaliai]]s, lietuviais, vad. Polocko krivičiais ir kt. gentimis.
Eilutė 29:
XI(?)-XIII a. dab. Latgaloje gyvavo du Polocko ir Naugardo kunigaikštystėms pavaldūs valstybiniai dariniai – didžiąją rytinių latgalių arealo dalį apėmusi [[Jersikos žemė]] ar kunigaikštystė (bene didžiausia viduramžių baltų žemė dab. Latvijos teritorijoje) ir buv. finų areale, maždaug tarp Pededzės ir būsimos vakarinės Pskovo žemės ribos susiformavusi [[Atzelės žemė]].
Nuo XIII a. pradžios ar II dešimtmečio dab. Pietų ir Vidurio Latgala kurį laiką buvo [[LDK]] dalis. Netrukus po [[1264]] m. (tų metų pab. Polocko kunigaikštis [[Gerdenis]] patvirtino savo pirmtako Konstantino Berankio tais pačiais metais išduotą aktą, kuriuo Livonijos ordinui atiteko Rėzeknės–Lubano ežero sritis) beveik visą dab. Latgalą užvaldė [[Livonijos ordinas]] (pietrytinę dab. Latgalos dalį, t. y., Senąjį Daugpilį su plačia apylinke lietuviai valdė iki [[1313]] m.).
Nors Latgalos kaip savito etninės Latvijos regiono pradžia sietina su XIII-XIV a. vykusiu ''rytinių latgalių'' letonizacijos procesu, dalį latgaliečių (kitų latvių dar vadinamų „čangaliais“) etnokultūrinių skirtybių nuo likusių latvių lėmė ir vėlesni istoriniai įvykiai.
| |||