Svarbiausia sėkmingų suomių veiksmų priežastimi tapo tam metui revoliucingos, pačių suomių sukurtos kariavimo metodikos. Skirtingai nuo daugelio [[Vakarų pasaulis|Vakarų]] šalių, [[Suomija]] nebandė tobulinti [[XIX amžius|XIX a.]] pabaigos – [[XX amžius|XX a.]] pradžios [[Tranšėjinis karas|tranšėjinio karo]] metodų,. [[Suomija|Suomijos]] pastatyta [[Manerheimo linija]] buvo orientuota ne į stabilią fronto liniją, o į mobilius veiksmus, kai priešui leidžiama užimti teritoriją, o paskui jis išnaikinamas, naudojant mobilius padalinius bei užmaskuotus [[Dotas|dotus]]. [[Manerheimo linija|Manerheimo linijos]] dotai buvo slepiami už kalvų, šaudymo kryptys buvo nukreipiamos paraleliai fronto linijai arba netgi šiek tiek į [[Suomija|Suomijos]] teritorijos gilumą, todėl rusų vykdyti artileriniai parengimai būdavo neefektyvūs. Dar labiau karo eigą pakeitė suomių naudoti ginklai: apginklavusi karius [[Pistoletas-kulkosvaidis|Pistoletais-kulkosvaidžiais]], [[Suomija]] karių efektyvumą artimoje kovoje padidino keleriopai, o suomių dalinių mobilumas bei naktinės operacijos [[Tarybų Sąjunga|tarybinei]] kariuomenei atnešdavo didžiulius nuostolius. Tarybinių tankų puolimus efektyviai sustabdydavo itin mobilūs suomių tankų padaliniai.
Po ''Žiemos karo'' panašius kovos metodus dalinai ėmė perimti kitų šalių (ir [[Tarybų Sąjunga|Tarybų Sąjungos]], ir [[Vokietija|Vokietijos]]) kariuomenės, o po [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] tokie metodai (greitos puolamosios operacijos, nestabili fronto linija, naktiniai veiksmai ir pan.) tapo įprastais visoms modernioms kariuomenėms. Žiemos karas baigėsi ir taikos sutartis pasirašyta 1940 metais.
