Svebai: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Svebai''' - senovės [[germanai|germanų]] tauta/genčių grupė, gyvenusi prie Baltijos jūros, tarp [[Vysla|Vyslos]]/[[Elbė]]s ir [[Reinas|Reino]]. Svebų pavadinimas nėra vienalytis, nes jiems priskirtos įvairios gentys. Pirmasis svebus (siaurąja prasme) mini romėnų karvedys [[Julijus Cezaris]] [[58 m. pr. m. e.]] Jis aprašo peergalę prieš svebų vadą [[Ariovistas|Ariovistą]]. Vėliau svebus, kaip didelę germanų genčių grupę, savo veikale „Germanija“ plačiai aprašo Romos istorikas [[Tacitas]]. Jis prie svebų priskiria įvairias germanų gentis - [[langobardai|langobardus]], [[semnonai|semnonus]], prie Jutlandijos gyvenančius reudinus, avionus, [[senovės anglai|anglus]], [[varinai|varinus]], [[jutai (germanai)|jutus]] (eudozus), suarinus, nuitonus, prie Elbės - hermundurus, prie Dunojaus - variskus, [[markomanai|markomanus]], [[kvadai|kvadus]], marsignus, [[burai|burus]], Vyslos baseine - [[lugijai|lugijus]] ([[harijai|harijus]], helvekonus, manimus, helzijus, [[nahanarvalai|nahanarvalus]]), prie Baltijos - [[gotai|gotus]], [[rugijai|rugijus]], lemovijus, taip pat [[svijonai|svijonus]] ir [[svitonai|svitonus]]. Tacitas prie svebų taip pat priskiria [[aisčiai|aisčius]], bet pastebi, kad jų kalba skiriasi. Tacitas mini, kad svebai plaukus susiriša į kuodą, kuris skirtas gąsdinti priešams bei rodo socialinį statusą. Rašoma apie svebų [[šventoji giraitė|šventuosius miškus]] ir ten atliekamas aukojimo apeigas, maldas [[Nerta]]i. Tacitas rašo, kad nahanarvalai garbina [[Alka (religijotyra)|alkus]], kas leidžia juos sieti su [[baltai]]s<ref>„Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 139-140 psl.</ref>.