Karšuva: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 1:
: ''Apie kaimą žr. [[Karšuvos kaimas]]''.
'''Karšuva''' – vakarinių lietuvių (*''karšuvių''), arba (istorinių) vakarinių žemaičių [[subetnosas|subetnoso]], t. y., X/XI−XIII a. sulietuvėjusių [[Žemaičių aukštumos senkapių kultūra|Žemaičių aukštumos senkapių kultūros]] nešėjų palikuonių gyventa [[LDK]] etnokultūrinė sritis, kurį laiką tikriausiai turėjusi kunigaikštystės ([[
Lietuvos valstybei Karšuva priklausė nuo XII a. pab. ar XIII a. pr.;
== Teritorija ==
== Kraštovardžio kilmė ==
Kraštovardžio ''Karšuva'' kilmė nėra visai aiški; tikėtina, kad jis yra atsiradęs iš kuopinio tautovardžio *''karšuva'' (<*''karsava''?), kuriuo ankstyvųjų viduramžių lietuviai galėję vadinti būsimos Karšuvos žemės teritorijoje gyvenusius ''karšuviečių'' protėvius. Kada lietuviai dab. „dialektologinės“ Žemaitijos prototipą nustojo vadinti „Karšuva“, tiksliai nežinoma; XV a. pirmaisiais dešimtmečiais „Karšuvos“ vardas tuometiniams lietuviams turėjo būti dar gerai žinomas<ref>[[1413]] m. su Vokiečių ordinu dėl Žemaičių ribų ginčijęsi [[Vytautas]] ir jo atstovai tvirtino, kad [[Klaipėda]] su apylinkėmis yra Karšuvos krašto dalis, ir kad Klaipėdos pilį kryžiuočiai pasistatė Karšuvos krašte.</ref>, tačiau vėliau vis daugiau lietuvių buvusios Karšuvos žemės teritoriją ėmė suvokti vien kaip vakarinę ''Žemaičių'' dalį.
==Istorija==
=== Karšuviečių protėviai === Iki ''karšuviečių'' subetnoso atsiradimo (XII-XIII a.) būsimos Karšuvos teritorijoje gyveno nežinomo vardo<ref>Galimas daiktas, kad karšuviečių protėvių savivardis yra „pasislėpęs“ už [[Volynės metraštis|Volynės metraščio]] Chlebnikovo nuoraše pateiktame Lietuvos ir Volynės [[1219]] m. sutarties aprašyme išlikusio termino ''Buleveči'' ([[rusėnų kalba|rusėn.]] ''Булевечи''; dauguma istorikų šį terminą interpretuoja kaip XIII a. Žemaitijos aukštumų sritį valdžiusios giminės vardą), kuriuo minėto nuorašo sudarytojas apibūdino Vismantą ir Gedvilą, 1219 m. taikos derybose greičiausiai atstovavusius būtent Karšuvai.</ref> vakarų baltų gentis, kuri tiek jos kultūros, tiek etnogenezės atžvilgiu buvo itin artima [[žiemgaliai|žiemgaliams]]. Tikėtina, kad [[žiemgalių kalba|žiemgalių]], [[kuršių kalba|kuršių]] ir tikriausiai [[skalvių kalba|skalvių]] kalboms artimai gimininga karšuviečių protėvių kalba suvaidino tam tikrą vaidmenį XIII-XV(?) a. formuojantis [[lietuvių kalba|lietuvių kalbos]] žemaičių tarmės „dūnininkų“, arba „varniškių−raseiniškių“ patarmei.
===
Rašytiniuose šaltiniuose Karšuva kaip LDK sudėtinė dalis minima (ypač dažnai − [[Petras Dusburgietis|Petro Dusburgiečio]]) iki XIV a. 4 dešimtmečio („didžiosios“, arba „subetninės Karšuvos žemės“ nederėtų painioti su XIV−XVIII a. gyvavusiu Karšuvos ''[[valsčius|valsčiumi]]''). Iš Petro Dusburgiečio ''Prūsų žemės kronikoje'' pateiktų žinių ir Vokietijos imperatoriaus Liudviko IV Bavariečio [[1337]] m. gruodžio 12 d. Lietuvos dovanojimo [[Vokiečių ordinas|Vokiečių ordinui]] akto matyti, kad kryžiuočių nuolat puldinėta „Karšuvos žemė“ buvo didelė, gal net kunigaikštystės rango LDK sritis, savo statusu lygi [[Aukštaitija]]i, (Rytų) Žemaitijai ir (Lietuvos) Rusiai.
Netrukus po [[Durbės mūšis|Durbės mūšio]] ar (pasak dalies istorikų) paskutiniajame XIII a. dešimtmetyje prie Karšuvos, taigi kartu ir prie LDK, buvo galutinai prijungta beveik visa pietinė buvusio [[kuršiai|kuršių]] krašto dalis, t. y. visas dab. „žemaičių dounininkų“ arealas (pirmą kartą prie Lietuvos valstybės jis galėjo būti prijungtas jau apie XII ir XIII a. sandūrą, vėliau – [[1244]]-[[1245]] m. žiemą, Lietuvos didžiajam kunigaikščiui [[Mindaugas|Mindaugui]] bandant įsitvirtinti visame (senajame) Kurše).
▲Lietuvos valstybei Karšuva priklausė nuo XII a. pab. ar XIII a. pr.; XIII a. I pusėje Karšuvos žemės ribos iš esmės sutapo su tuo metu galutinai sunykusios Žemaičių aukštumos senkapių kultūros arealo ribomis, o nuo [[1260]] m. (ar bent nuo XIII a. pab.) tada dar politiškai autonomiška (?) Karšuva apėmė, matyt, jau beveik visą dabartinę "dialektologinę" [[Žemaitija|Žemaitiją]]. Vakaruose (dab. [[Klaipėda|Klaipėdos]] apylinkėse) Karšuva greičiausiai siekė Kuršių marias ir Baltijos jūrą (žr. 1-ąją išnašą), pietuose ji ribojosi su [[Skalva]], o rytuose karšuviečius nuo „grynųjų žemaičių“ skyrė [[Karšuvos giria]] ir plati šilų juosta, kuri bent iki XVI a. II pusės driekėsi per visą rytinį buvusios Žemaičių aukštumos senkapių kultūros arealo pakraštį (per dab. Raseinių, Kelmės, Radviliškio bei Šiaulių rajonus).
[[1253]] m. liepą karalius [[Mindaugas]] mainais už [[taika|taiką]] ir Lietuvos valstybės tarptautinį pripažinimą visą Karšuvą užrašė [[Vokiečių ordinas|Vokiečių ordinui]]. Žlugus keliems kryžiuočių bandymams Mindaugo jiems atiduotus karšuviečius įveikti atvirose kautynėse, [[1259]] m. pavasarį (greičiausiai balandžio mėn. antrojoje pusėje) abiejų ordino šakų pastangomis centrinėje Karšuvos dalyje, ant dabartinio [[Kūplė]]s piliakalnio (prie [[Jūra (upė)|Jūros upės]] − [[Šilalės rajonas|Šilalės rajone]], [[Vilkų Laukas|Vilkų Lauke]]) buvo pastatyta šv. Jurgio, arba [[Georgenburgo pilis]] (istorinėje literatūroje ši pilis ilgą laiką klaidingai tapatinta su kita panašaus vardo kryžiuočių pilimi, t. y. su [[1336]] m. [[Jurbarkas|Jurbarko]] teritorijoje įsteigtu [[Jurgenburgas|Jurgenburgu]]<ref>[[1259]]-[[1260]] m. egzistavusios Georgenburgo pilies vieta lietuvių archeologų lokalizuota 1997 m.; ~trečdalį Kuplės piliakalnio aikštelės yra nuplovusi Jūros upė. Dėl Georgenburgo pilies lokalizavimo dab. Jurbarko teritorijoje nepagrįstumo žr. [[Edvardas Gudavičius|E. Gudavičiaus]] straipsnį [http://www.lis.lt/print.php?lang=LT&id=archyvas&TomasID=15&ArchyvasPSL=9&ArchyvasKiekis=1 Dėl šv. Jurgio pilies.]</ref>), turėjusi atlikti visos Žemaitijos užkariavimo avanposto vaidmenį. Tais pačiais 1259 m. žemaičių sukilėlių kariuomenė Georgenburgo pilį užblokavo, šalia jos pasistatydama savo tvirtovę; [[1260]] m. vasarą Georgenburge dislokuota kryžiuočių įgula, sužinojusi apie jai padėti žygiavusios ordino kariuomenės pralaimėjimą [[Durbės mūšis|Durbės mūšyje]], iš Georgenburgo nedelsdama pasitraukė į [[Klaipėda|Klaipėdą]].
eilutė 21 ⟶ 26:
[[1337]] m. Vokietijos imperatorius [[Liudvikas IV Bavarietis]] Karšuvą „padovanojo“ Vokiečių ordinui.
===Karšuvos valsčius===
Tikslus Karšuvos srities dalinio politinio savarankiškumo panaikinimo laikas istorikams nėra žinomas; galimas daiktas, kad integralia [[Žemaitija|Žemaičių]] dalimi Karšuva galutinai tapo netrukus po [[1336]] m. (t. y. po Karšuvos kunigaikščio (?) [[Margiris|Margirio]] žūties) ar apie XIV a. vidurį.
Įjungus į LDK, nuo XIV-XVI a. karšuvos žemėje suformuotas Karšuvos valsčius, kurios seniausias administracinis centras greičiausiai buvo šalia dab. Karšuvos kaimo. (į šiaurės rytus nuo [[Skaudvilė]]s) esantis Ivangėnų I piliakalnis).
== Žymesni Karšuvos valdytojai ==
Kaip žymiausi galimi autonomiškos Karšuvos valdovai ar bent valdytojai (Lietuvos didžiojo /Trakų kunigaikščio vietininkai) paminėtini spėjamas [[Mindaugas|Mindaugo]] svainis [[Vykintas]] (vad. „Lietuvos ir Žemaičių kronikoje“ minimas Vykinto įsiviešpatavimas Žemaičių ir Karšuvos kunigaikštystėse: ''Викинт […] на князство Жомоитское и на Кoрсувское вступил''), didžiojo kunigaikščio [[Vytenis|Vytenio]] valdymo laikais karšuviečių gynybai nuo kryžiuočių agresijos vadovavęs [[Gediminas]] ir [[1336]] m. vad. [[Pilėnai|Pilėnuose]] žuvęs [[Margiris]].
| |||