Latgala: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Latgala''' ([[latvių kalba|latvių k.]] ''Latgale'') – vienas iš 3 (ar 5) etninės [[Latvija|Latvijos]] etnokultūrinių regionų ir kartu vienas iš 4 Latvijos konstitucija įteisintų Latvijos istorinių etnografinių regionų (dab. Latvijos rytinė dalis; „konstitucinė“ Latgala apima ne visą etnokultūrinę Latgalą, t.y., teritoriją, kurioje kalbama latvių k. augšzemniekų [[tarmė|tarme]], – šios tarmės arealo vakarinis pakraštys dabar yra priskirtas „konstitucinėms“ [[Vidžemė|Vidžemei]] ir [[Žemgala]]i); „Latgalos“ vardu vadinamas nuo XIX a. pab. kairiajame [[Dauguva|Dauguvos]] krante esanti Latgalos dalis kartais laikoma atskiru [[Sėla|Sėlos]] istoriniu etnografiniu regionu. Didžiausi miestai – [[Daugpilis]] ir [[Rėzeknė]], [[katalikybė]]s centras – [[Agluona]] (spėjama karalienės Mortos gimtinė ir Mindaugo žūties bei palaidojimo vieta).

 

Taip pat – įv. tautų atstovų [[viduramžiai]]s vartotas [[latgaliai|latgalių genties]] žemės, t.y. tarp [[Rygos įlanka|Rygos įlankos]] ir dab. Latgalos esančios [[Vidžemė]]s sen. pavadinimas (žr. [[Latgala (baltų žemė)|Latgala]]).

=== Latgalos priešistorė ===

Iki XIII a. dab. Latgaloje gyvenę [[baltai]] etniniu požiūriu buvo daug artimesni [[lietuviai|lietuviams]] ir kt. rytų baltams nei į vakarus nuo [[Aiviekstė]]s ir jos intako Pededzės gyvenusiems latgaliams, o dab. Latgalos šiaurėje bent iki VIII-IX a. gyveno įv. finų gentys. Bronzos ir ankstyvajame bei senajame [[Geležies amžius|geležies amžiuose]] dab. Latgaloje gyveno daugiausia [[Brūkšniuotosios keramikos kultūra|Brūkšniuotosios keramikos]] ir (maždaug nuo I tūkstm. vidurio) [[Tušemlios kultūra|Tušemlios archeologinių kultūrų]] etnosai; Latgaloje gyvenusios Tušemlios kultūros nešėjų dalies raidą nuo I tūkstm. pab. stipriai paveikė tuomet suaktyvėjusi [[lietuviai (rytiniai senlietuviai)|rytinių senlietuvių]] ekspansija (dalis archeologų mano, kad X-XIII a. dab. Latgalos pietinės ir iš dalies centrinės dalies gyventojai buvo asimiliuoti lietuvių).

Rytiniai latgaliai (=[[Nalšia|nalšėnai]]?) vertėsi daugiausia [[žemdirbystė|žemdirbyste]] ir [[gyvulininkystė|gyvulininkyste]], jų amatininkai gamino daugelio tipų [[ginklai|ginklus]], darbo įrankius, namų apyvokos reikmenis ir papuošalus, kaimyniniuose kraštuose nuo seno garsėjo latgaliečių moterų audiniai ir keramikos dirbiniai. Gyvendami prie Dauguvos prekybinės arterijos, rytiniai latgaliai intensyviai prekiavo su [[skandinavai]]s, [[lyviai]]s, latgaliais, sėliais, [[žemgaliai]]s, lietuviais, vad. Polocko krivičiais ir kt. gentimis.

 

XI(?)-XIII a. dab. Latgaloje gyvavo du Polocko ir Naugardo kunigaikštystėms pavaldūs valstybiniai dariniai – didžiąją rytinių latgalių arealo dalį apėmusi [[Jersikos žemė]] ar kunigaikštystė (bene didžiausia viduramžių baltų žemė dab. Latvijos teritorijoje) ir buv. finų areale, maždaug tarp Pededzės ir būsimos vakarinės Pskovo žemės ribos susiformavusi [[Atzelės žemė]].

 

 

Nors Latgalos kaip savito etninės Latvijos regiono pradžia sietina su XIII-XIV a. vykusiu ''rytinių latgalių'' letonizacijos procesu, dalį latgaliečių (kitų latvių dar vadinamų „čangaliais“) etnokultūrinių skirtybių nuo likusių latvių lėmė ir vėlesni istoriniai įvykiai.

[[1561]] m. subyrėjus Livonijos ordinui, Latgala drauge su Vidžeme ir Pietų Estija tapo [[LDK]] pavaldžios [[Uždauguvio kunigaikštystė]]s (nuo [[1569]] m. – Lietuvos ir Lenkijos [[kondominiumas]]) dalimi. Po [[1600]]–[[1629]] m. [[Abiejų Tautų Respublika|Abiejų Tautų Respublikos]] karo su [[Švedija]] ir Altmarko paliaubų Lietuvai ir Lenkijai likusi Uždauguvio kunigaikštystės dalis (dab. Latgala) virto vad. Livonijos vaivadija (centras – Daugpilis; neoficialiai vadinta ir „Lenkijos Livonija“, [[lenkų kalba|lenk.]] ''Inflanty Polskie''). XVI a. Latgaloje buvo pradėjusi plisti liuteronybė, tačiau dėl Abiejų Tautų Respublikos administracijos remiamos kontrreformacijos Latgalos gyventojai, skirtingai nei kiti latviai, išliko [[katalikybė|katalikai]]; po 1569 m. dalį krašto dvarų iš vokietkabių vietos bajorų perėmė daugiausiai lenkiškai kalbantys Lietuvos ir Lenkijos didikai bei bajorai; apie XVI a. pab. lenkų kalba tapo prestižine krašto kalba, lenkiškai ilgainiui prašneko ir dauguma vietos vokiečių dvarininkų.

[[1772]] m. Latgala buvo prijungta prie [[rusijos imperija|Rusijos imperijos]]; iš pradžių ji priklausė [[pskovas|Pskovo]], vėliau – [[polockas|Polocko]], nuo [[1796]] m. – [[vitebskas|Vitebsko]] gubernijai. Beveik visu carinės okupacijos laikotarpiu krašte vyravo lenkiškoji katalikiškoji kultūra. Latgalos gyventojai (daugiausia bajorai) dalyvavo tiek [[1830]]–[[1831]] m., tiek [[1863]]–[[1864]] m. sukilimuose.

 

[[1918]] m. vasario mėn. Latgalą okupavo kaizerinė [[Vokietija]], tų pačių metų gruodį – bolševikinė [[Rusija]], o [[1920]] m. pradžioje kraštas tapo nepriklausomos [[Latvija|Latvijos Respublikos]] dalimi. Nedidelė latgaliečių politikų dalis kurį laiką nesėkmingai siekė Latgalos nepriklausomybės ar bent [[autonomija|autonomijos]] Latvijos Respublikos sudėtyje.

 

Dauguma Latgalos autochtonų šneka latvių kalbos aukštaičių (augšzemniekų) tarme, kurios fonetika iš esmės skiriasi nuo kitų dviejų latvių kalbos tarmių - viduriniosios ir lyviškosios. Dalis latvių šią tarmę linkę laikyti atskira baltų kalba, juolab, kad ji turi savos raštijos tradiciją. Seniausia žinoma latgalietiška knyga yra 1753 m. Vilniuje išleista Livonijos katalikams skirta ''Evangelia Toto Anno'' (vėliau pasirodė ir pasaulietinių leidinių latgaliečių rašto variantu).