Lietuviškas vakaras: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S robotas: smulkūs taisymai |
S Smulkūs automatiniai taisymai. |
||
Eilutė 56:
Lietuviškųjų vakarų rengėjai, [[aktorius|aktoriai]] neturėjo teatrinio išsilavinimo, daugelis niekad nebuvo matę jokio spektaklio. Vakarų rengimas pirmiausia buvo viena iš mokslus einančios jaunuomenės visuomeninės veiklos formų. Grįžę atostogų, studentai ar vyresni mokiniai, organizuodavo valstiečius, sudarydavo vaidintojų trupę, kuri per vasarą paruošdavo po kelis veikalus ir juos pakartotinai suvaidindavo gretimuose kaimuose ar [[bažnytkaimis|bažnytkaimiuose]]. Kiek vėliau atsirado žymūs jaunimo talkininkai kultūrinio darbo srityje – [[Pedagogas|mokytojai]]. Taigi dažniausiai lietuviškų vakarų sumanytojai, [[režisierius|režisieriai]] paprastai būdavo inteligentai, neretai – studentai, ir vaidindavo kartu su valstiečiais.
Vaidindavo tie, kuriuos pavykdavo įtraukti į vaidinimą – labiau išprusę sodiečiai, išdaigininkai, pasakotojai, žaidimų bei įvairių pramogų organizatoriai bei dalyviai. Lietuviškų vakarų kūrėjai spektakliuose perėmė šeimos ir [[etnografija|etnografinių]] švenčių: [[vestuvės|vestuvių]], darbų pabaigtuvių, vakaronių, ir t. t. išryškėjusią improvizacijų, [[karnavalas|karnavalų]], persirengėlių tradiciją. Vaidintojams lietuviškieji vakarai buvo nauja forma savo meniniams sugebėjimams parodyti, tradicijos keliu iš kartos į kartą perteikiant [[liaudies teatras|liaudies teatro]] palikimą.
== Patalpos bei salės ==
Eilutė 64:
[[Vaizdas:Klojimas, 2007-04-21.jpg|thumb|right|300px|Neretai kaimuose spektaklių (lietuviškųjų vakarų) sales atstodavo vasarą likę tušti klojimai. Klojimas, past. XIX a. II-oje pusėje, Utenos raj.]]
Miestuose ir miesteliuose rasti vaidinimui patalpas buvo sunku. Čia rečiau pasitaikydavo tinkami [[klojimas|klojimai]], be to, jie nebūdavo tušti. Neretai miestiečiams tekdavo vadinti inteligentų namuose, nedideliuose kambariuose arba tenkintis tokiomis salėmis kaip gaisrinės, [[arbatinė]]s, ūkiniai sandėliai ir t. t. Ilgainiui Lietuvoje pradėta statyti namus, skirtus kultūrinei veiklai. Dar [[1907]] m. „Vilniaus kanklių“ draugijos nariai savo susirinkime nutarė pasistatydinti liaudies namus, kuriuose būtų tinkama salė, [[scena]], [[skaitykla]] ir kitos patalpos. Šią iniciatyvą palaikė [[Lietuvos mokslų akademija|Lietuvos mokslo draugija]] ir [[Lietuvių dailės draugija]], tad visų lietuvių pastangomis buvo pastatyti reprezentaciniai Tautos rūmai ant [[Tauro kalnas|Tauro kalno]] [[Vilnius|Vilniuje]] (dabar buvę Respublikos profsąjungų kultūros namai). Tuo tarpu [[Vilnius|Vilniaus]] lietuviai turėjo „Rūtos“ salę (dabar [[Valstybinis Vilniaus mažasis teatras|Vilniaus mažasis teatras]]), kurioje buvo renkamasi repeticijoms, rengiami vakarėliai; čia veikė biblioteka, skaitykla. Tai buvo tikras Vilniaus lietuvių kultūros centras. Savo patalpas taip pat turėjo [[Kaunas|Kauno]] „Dainos“, [[Šiauliai|Šiaulių]] „Varpo“, [[Panevėžys|Panevėžio]] „Aido“ ir kitos draugijos.
== Programa ==
| |||