Naujoji apaštalų bažnyčia: Skirtumas tarp puslapio versijų

S
nėra keitimo aprašymo
S (robotas: smulkūs taisymai)
S
Naujosios apaštalų bažnyčios (toliau – NAB) šaknys siekia XIX a. viduryje [[Anglija|Anglijoje]] prasidėjusį irvingistų judėjimą, dar vadintą "Katalikiška apaštališka bažnyčia“. Galima išskirti dvi judėjimo šaknis: viena jų – apie patį [[presbiteronai|presbiterionų]] kunigą Irving‘ą susibūrę jo pasekėjai, kita – [[katalikai|katalikų]] kunigo George Lutz‘o pasekėjai. Judėjimas įsisiūbuoja nuo [[1826]] iki [[1832]] m., kuomet jo dalyviai faktiškai atsiskiria nuo [[katalikai|katalikų]], presbiterionų ir kitų Anglijoje veikusių krikščioniškų konfesijų, siekdami atkurti [[apaštalai|apaštalų]] tarnystę ir tokiu būdu pasiruošti antrajam Kristaus atėjimui. Judėjimo pradžioje pagrindiniai akcentai buvo [[apokalipsė|apokaliptiniai]] bei [[charizma|charizminiai]], greita visuomenės raida, nukrikščionėjimas, interpretuoti kaip artėjančios pasaulio pabaigos ženklai, pabaigos, kuriai reikia ruoštis. Šią pabaigą skelbė ir pranašystės dovanas turintys bažnyčios vadovai (pranašystė, greta kitų charizminių apraiškų, buvo labai būdinga ankstyvajam irvingistų judėjimui). 1832 m. judėjime buvo įšventinti pirmieji apaštalai, tuo paskelbiant katalikiškosios apaštališkos bažnyčios pradžią. Siekdami suvienyti krikščionybę, naujosios bažnyčios vadovai 1836 m. aplinkraščiu krikščioniškų bažnyčių vadovams ragino susivienijus laukti Kristaus atėjimo, nors suprantama, kad į tokį kvietimą kitos krikščionių bažnyčios neatsiliepė. Tačiau visgi irvingistų judėjimas gan greitai išplito į Šveicariją ir Vokietiją. Reikėtų pastebėti, kad viena pirmųjų irvingistų bendruomenių kontinentinėje Europoje susikūrė Klaipėdoje.
 
Irvingistų judėjime netrukus įsivyravo nuomonė, kad grįžtantį [[Kristus|Kristų]] turėtų pasitikti tiek pat [[apaštalai|apaštalų]], kiek jų buvo evangeliniais laikais – 12, ir kad 12 įšventintų apaštalų turėtų sulaukti Kristaus atėjimo, todėl, įšventinus pirmuosius 12 apaštalų, naujų apaštalų šventinti nebuvo ketinama. Tokiu būdu buvo užprogramuota krizė, nes jau 1860 m. iš 12 įšventintų apaštalų bebuvo likę tik šeši. Suvokdami šią problemą kaip gręsiančiągresiančią judėjimo suirimui, Vokietijos bendruomenių vadovai reikalavo naujų apaštalų įšventinimo, tačiau su tuo nesutiko Anglijos apaštalai. Galiausiai, 1863 m., vokiečių bendruomenių atstovai susirinko [[Hamburgas|Hamburge]] ir įšventino naujus apaštalus, kuriuos Anglijoje veikusios irvingistų bendruomenės pripažinti atsisakė. Tokiu būdu irvingistų judėjimas skilo, ir Vokietijoje susikūrė Naujoji apaštalų Bažnyčia. Anglijos irvingistų judėjimas pamažu silpo, o NAB vis augo. NAB nuo pat pradžių pasirinko lankstų funkcionalumo kelią, šventino tiek apaštalų, kiek reikėjo vis augančiam judėjimui stiprinti, ir tai bent iš dalies užtikrino šios bažnyčios gyvybingumą. Taip pat reikia pastebėti, kad išskirtiniu charizmiškumu gyvavimo pradžioje pasižymėjęs judėjimas, paneigęs hierarchinius modelius, vėliau labai sėkmingai institucionalizavosi, tad šiandieninė NAB su savo gerai struktūrizuota veikla yra beveik visiška priešingybė ankstyvajam irvingizmui.
 
Šiandien NAB vadovauja apaštalų kolegija, kurios priešaky stovi vyriausiasis apaštalas, reziduojantis Šveicarijoje, Ciūriche. Bažnyčios struktūra yra švelniai hierarchinė, primenanti katalikų Bažnyčią, netgi vyriausiasis apaštalas yra įvardijamas apaštalo Petro įpėdiniu, kaip ir Romos [[popiežius]]. Vyriausiąjį apaštalą pasirenka jo pirmtakas iš apaštalų kolegijos narių; jei taip neįvyksta (pvz., netikėtos vyriausiojo apaštalo mirties atveju), jis yra išrenkamas kolegijos.