Yasunari Kawabata: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S wiki sintakse |
S robotas: smulkūs taisymai |
||
Eilutė 43:
Be grožinės literatūros rašymo, Kavabata dirbo reporteriu, ypač pasižymėjo ''Mainichi Šimbun''. Nors jis nedalyvavo [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] militaristiniam užsidegime, rodė mažai dėmesio ir pokario reformoms. Kavabata teigia, kad be visos šeimos mirties, jam jaunam esant, karas buvo viena iš didžiausių įtakų jo kūriniams, tad pokario Japonijoje jis sugebėjo rašyti tik elegijas. Bet tyrinėtojai pastebi mažyti temos pasikeitimą tarp Kavabatos prieškario ir pokario kūrinių.
Kavabata nusižudė 1972 m. apsinuodydamas dujomis, nors daug kolegų ir jo našlė, mano, kad jo mirtis galėjo būti nelaimingas atsitikimas. Buvo iškelta daug teorijų aiškinant jo savižudybės priežastis: prasta sveikata (nustatyta, kad jis sirgo [[Parkinsono liga]]), galimas neteisėtas meilės romanas ar šokas, kurio priežastis yra draugo [[Jukio Mišima|Jukio Mišimos]] savižudybė [[1970]] m. Bet priešingai nei Mišima, Kavabata nepaliko raštelio ir nediskutavo apie daug nerašė savo darbuose, taip palikdamas savo motyvus neatskleistus.
== Meninė karjera ==
Dar universitete būdamas studentu Kavabata atkūrė Tokijo Universiteto literatūrinį žurnalą ''Šin-šichō'' („Naujas minčių potvynis“), kuris nebuvo leistas ilgiau nei ketverius metus. Jame jis išspausdino savo pirmąją trumpą istoriją ''Šokonsai Ikkei'' („Scena iš seanso“). Universitete jis perstojo į japonų literatūros fakultetą ir parašė diplominį darbą „Japonų novelių trumpa istorija“.
Eilutė 66:
{{DEFAULTSORT:Kawabata, Yasunari}}
[[Kategorija:Nobelio literatūros premijos laureatai]]
[[Kategorija:Japonijos rašytojai]]
| |||