Moncos trasa: Skirtumas tarp puslapio versijų

1 baitas pašalintas ,  prieš 11 metų
S
robotas: smulkūs taisymai
S (Smulkūs pataisymai, kalbos)
S (robotas: smulkūs taisymai)
[[1948]] m. Milano automobilininkų klubas nutarė atstatyti trasą, ir vėl per neįtikėtinai trumpą laiko tarpą – mažiau nei per du mėnesius – trasa jau laukė lenktynių. [[Spalio 17]] „Italijos GP“ laimėjo prancūzas [[Vimil]], važiavęs su „[[Alfa Romeo 158]]“. O savaite vėliau čia finišavo motolenktynininkų čempionatas.
 
[[1955]] m. statybos vėl grįžo i Moncą, tačiau šį kartą buvo nuspręsta rekonstruoti trasą iš esmės. Padidėjęs greitis ir saugumo reikalavimai nesiderino su supiltu trasos fundamentu – reikėjo pakloti betoninę dangą. Buvo sumažintas trasos ilgis iki 4,250 km ir pastatytos kelios naujos atkarpos – posūkis su besikeičiančiu radiusu pavadino „[[Parabolica]]“, o dar dviejuose posūkiuose galima buvo pasiekti 285 km/h greitį. Taip pat buvo modernizuota ir 10 km trasos dalis. Italai tikėjosi ne tik Formulės 1 lenktynių. Tiesa, 1961 m. ilgoji trasa po baisios avarijos buvo uždaryta vienviečiams automobiliams. Įvažiuodamas į „[[Parabolica]]“ [[Volfgang fon Trips]] nesugebėjo išlaikyti automobilio, kuris posūkyje rėžėsi į tribūnas. Žuvo lenktynininkas ir 11 žiūrovu. Organizatoriai nusprendė tribūnas atitverti metaline tvora, bet 1970 m. rugsėjo 5 d. per laisvus važiavimus neatlaikė ir ji. Jochenui Rindtui su „Lotus 72“ sugedo stabdžiai toje pačioje „[[Parabolica]]“. Bolidas pramušė silpnus tvoros pamatus. Pilotas žuvo.
 
Jei trasa buvo statyta pasiekti rekordinius greičius, tai dabar organizatoriai suvokė trasos saugumo aspektą. Nuo [[1970]] m. konstruktoriai ir statytojai stojo į kovą su šia problema. Organizatoriai perstato trasą, kad sumažintų greitį. Bolidų konstruktoriai dirba, kad padidintų greitį. Tačiau baisių avarijų sąrašas didėjo toliau.
427 096

pakeitimai